siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2008 09 10 Panevėžio vyskupo Jono KAUNECKO homilija Šiluvoje
Paskelbta: 2009-01-15


Pašauktųjų degimu gelbstimas pasaulis

Homilija pasakyta  2008 m. rugsėjo 10 d. Šiluvoje švenčiant Kunigų ir vienuolių šventę

Brangieji, Šiluva taip nepaprastai išgražėjusi, čia kuriama maldos nuotaika. Jūs, mieli Marijos radijo klausytojai, to negalite matyti, bet liudiju, kad čia yra Marija, kuriai mirdamas Jėzus pavedė mus kaip savo vaikus: „Moterie, štai tavo Sūnus!“. Čia visi jaučiasi Marijos sūnus ir dukterys, visi – ir valdžios, ir eiliniai žmonės, ir kunigai, ir vienuoliai, ir kiti pašvęstojo gyvenimo nariai. Džiaugsmas apima, norisi melstis: Švč. M. Marija, mes visi, Dievo vaikai, tapome tavo Sūnaus Jėzaus Kristaus pavedimu priešmirtinę valandą ir tavo vaikai.

O Motina, šiandien, Kunigų ir pašvęstojo gyvenimo dieną, matydami nedorybėse žūstančią savo tautą, kurioj taip daug girtavimo, blogybių, palaidumo, skleidžiamo per televiziją, maldaujame tavęs čia, stebuklais garsioje Šiluvoje: gana, jau, Marija, pilnų kalėjimų, gana pražūtingų instinktų klestėjimų, gana jau, Marija, kai sąžinė merdi, o kumštis atgyja. Gana jau, Marija, knygų, tokių pat varganų dainų. Gana jau, Marija, mes meldžiam, vaitojam. Ir, rodos, į šį mūsų vaitojimą atsiliepia priešmirtinis Jėzaus šauksmas: „Štai tavo motina!“

Mums visiems, ne tik apaštalams, nuskambėjo tas Jėzaus šauksmas ir liepia kiekvienam savęs paklausti, o kaip mes žvelgiame į kenčiančias motinas? Tas Jėzaus šauksmas aidi, niekada nenutyla milijonuose širdžių, vis šaukia ir šaukia. Nes verkia vaikų nuodėmių iškankintos motinos.

Vis atsiliepia į Viešpaties šauksmą jo pašauktieji: „Prižadintas vidurnaktį beviltiško verkimo, klaikios girtų dainos/skubu pas jus nebodamas likimo/pas jus, vaikai, manos tautos. Skubu pas motiną bežadę, pravirkdytą girtų vaikų/skubu pas tuos, kur sąžinę praradę,/ pas jus, vaikai, manos tautos.“

Tą skubėjimą – pašauktųjų širdies degimą –  pas nuodėmėse paskendusius žmones jų gelbėti pastebėjo komunistinio meto spauda. Antai „Nemuno“ žurnalas aprašė, kaip vienas jaunuolis, po daugelio metų nesėkmingo stojimo į seminariją pagaliau priimtas, įeidamas į ją pabučiavo slenkstį. Žurnalistas su nuostaba klausę: „Ar vertėjo?“ Kažin ar vėliau jis nemes kunigystės, į kurią ėjo bučiuodamas slenkstį? Kažin ar vertėjo šitaip? Ir dažnai kunigo, vienuolio ar vienuolės gyvenime daugelis sako: neverta. Reikia lengviau gyventi. Štai pasakojimas apie kunigą Paulių Šmitą lageryje – juk nėra Lietuvoje šeimos, kurioje kas nors iš artimųjų nebūtų buvęs lageryje ar tremtyje. Velykų rytas. Visi nepaprastai prislėgti. Kun. P. Šmitas sako: „Nesąmonė, kad Velykų rytą būtume tokie liūdni. Kai išvarys mus patikrinimo, aš pasakysiu jiems pamokslą.“ Draugai sako: „Tai neįmanoma. Tave iš karto užmuš.“ Kai visi išvaromi patikrinti, pasigirsta skardus balsas: „Kristus kėlės, ir mes kelsime, amžinai gyvensime. Aleliuja!“ Pasigirdo smūgiai, kunigas krito. Ir štai liudijimai tų, kurie tą Velykų rytą matė jo mirtį ir vietoj jo veido – tiktai kraują. Jie sakė: „Nebegalėjome būti netikintys, nebegalėjome būti liūdni. Tai trumpiausias ir pats įstabiausias pamokslas mūsų gyvenime.“

Sakykit, ar neverta buvo šitaip mirti? Ar nereikėjo taip mirti, kad būtų pažadinta tų prislėgtų kalinių dvasia: nenusiminti ir amžinai gyventi, pažvelgti į savo sąžinę, kad būtų verti amžinojo gyvenimo?

Tikriausiai visiems žinoma B. Heringo knyga „Kunigas šiandien“ (jau yra ir lietuviškai). Karo metais jis, jaunas kunigas, buvo išsiųstas į frontą sanitaru. Vieną pavakarę girdi šauksmą, bet – tai ne jo zona. Nudiegia širdį. O gal ten mirštantis, reikalingas kunigo? Nors kulkos šaudė, jis eina ir randa sprogimų visiškai sudraskytą, bet dar gyvą kareivį. Sako: „Brolau, aš kaip sanitaras per vėlai atėjau, kad tave išgelbėčiau, bet gal tau reikia pagalbos einant į amžinąjį gyvenimą? Aš esu kunigas.“ Kareivis pravirko: „Ar galėjo Dievas man tokiam mano mirties valandą atsiųsti kunigą? Juk mama išverkė akis, kad aš atsisakiau tikėjimo, keikiau Bažnyčią.“ Ir štai dabar prieš mirtį jis susitaikė ir tikriausiai yra danguje. Argi daugeliui kunigų, kaip B. Heringui, panašiai nenudiegia širdies, kai mato klaidose gyvenantį ir mirštantį žmogų? Argi neskuba kunigai ir nakties valandą pas tokį, kad išgelbėtų? Neskuba su širdies virpuliu ir skausmu? Argi nesimeldžia motinos, argi nesimeldžia už tokius vienuoliai, kiti pašauktieji? Daugeliui skauda širdį matant žmones ant pražūties slenksčio.

Labai gražiai šitą pašauktųjų skausmą apibūdina Romenas Rolanas: „Pasaulis nuskurs, kai jame nebeliks jūsų skausmo. Šiame bailių amžiuje, bailių, kurie dreba tik pagalvoję apie kentėjimus, kurie triukšmingai reikalauja sau teisės į laimę, kuri dažniausiai yra teisė į kitų nelaimę, mes turime išdrįsti pažvelgti skausmui į akis. “ Teisus rašytojas. Šiandien pasaulis nuskursta, nes šito skausmo dėl klystančių mažėja. Šiandien pasaulis yra be galo nuskurdęs ir vis daugiau skursta, nes krinta iš nuodėmės į nuodėmę, iš nedorybės į nedorybę. Toks pasaulis visada šaukia: neverta tapti kunigu, vienuoliu ir net pasiryžusį jauną žmogų išvadina kvailu. Todėl pašauktųjų gretos siaubingai mažėja.

Brangieji, bet ir anuomet, prieš 400 metų, kai čia pasirodė Švč. M. Marija, padėtis buvo panaši. Marija pasirodžiusi prikėlė Lietuvą. Argi šiandien galėtume tuo abejoti? Tad šiandien žvelgdami į ją įsiklausykime, ką ji yra pasakiusi: „Darykite, ką tik jis jums lieps.“ O Viešpats liepia ieškoti darbininkų į jo pjūtį, nes žmonės suvargę, lyg avys be piemens. Taigi pats Viešpats Jėzus liepia mums melstis.

Dieve mano, Lietuvoje taip menksta malda. Daugelyje šeimų nebėra kasdienės maldos, nebėra nei poreikio daugeliui dalyvauti šventadienio pamaldose. Be maldos negali augti pašaukimai. Ir liūdna, ir baisu. Tad visi čia susirinkę ir esantys prie Marijos radijo, pažadėkime stebuklingai Šiluvos Marija. Mūsų Motinai: savo ir vaikų bei anūkų šeimose atkursime kasdienę maldą, rūpinsimės, kad mūsų šeimos dalyvautų šventadienio Mišiose. Ir dar vieno pažado iš visų noriu. Norint sąmoningo tikėjimo, reikia jį lavinti. Pasirūpinkime, kad visose šeimose būtų Šventasis Raštas, religinė knyga. Labai skaudu, kad knygynuose niekalus perka dešimteriopai daugiau kaip religines knygas. Marijos žemėj Lietuvoj šitaip negali būti. Pažadėkim, kad prenumeruosim katalikišką periodinę spaudą: „Artumą“, „XXI amžių“, vaikams „Kregždutę“, „Bitutę“. Ne, pasakysim sau. Negalim gyventi be religinės spaudos.

Pernai, gruodžio 8 d., per Nekaltąjį Prasidėjimą, Popiežiškoji dvasininkų kongregacija, matydama siaubingą pasaulio skurdą, pasiaukojimo mažėjimą, paprašė visose vyskupijose rengti adoracijas, nenutrūkstamas maldos grandines, kad išmelstume kunigų ir visų pašauktųjų šventėjimo. Ši kongregacija prašo ir dvasinės motinystės, t. y. kad kiekvienas tikintysis dvasiškai įsūnytų kokį nors kunigą. Pasiryžtų už jį kasdien, be paliovos, melstis, netgi tam kunigui nežinant, ypač jei pastebimi kokie nors jo trūkumai. Kongregacijos įsitikinimu, istorija liudija, kad tokia dvasinė motinystė daro kunigus daug šventesnius ir augina pašaukimus. Daugelis, Marijos akivaizdoje prisiminę Jėzaus žodžius: „Štai tavo Sūnus!“, „Štai tavo motina!“, pažadėkime melstis už kokį nors kunigą tarsi už savo sūnų. Pažadėkime dabar, brangieji, pačiai Dievo Motinai, visų mūsų Motinai. Amen.