siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2008 09 11 Telšių vyskupo Jono BORUTOS SJ homilija Šiluvoje
Paskelbta: 2009-01-15

„Tegu Marija mums parodo kelią“ 

Homilija pasakyta 2008 m. rugsėjo 11 d. Šiluvoje švenčiant Katalikiškųjų bendruomenių šventę

Mieli broliai ir seserys,
atvykstame į šią brangią vietą, turbūt dauguma šiandien darbo dieną atvykusių atvykstate ir kasmet, ir turbūt ne po kartą į didžiuosius Šiluvos atlaidus. O šiemet ypatinga proga, kai švenčiame praeityje šios šventovės istorijoje buvusį įvykį – Marijos apsireiškimą.

Pasaulyje Bažnyčios ištirtų ir išanalizuotų Marijos apsireiškimų – kaip paskutiniai duomenys liudija (Prancūzijoje išleistas garsus žinynas) – 2400 per 2 tūkst. krikščioniškos eros metų. Ir vienas jų, iš tokios gausybės, čia minimas. Aišku, mūsų kraštas dar nebuvo tuomet tvirtai įaugęs į krikščioniškąją kultūrą, dar neturėjome mokyklų, sąžiningų, rūpestingų metraštininkų, ano laiko istorikų. Bet vis dėlto mus yra pasiekęs vienas XVII a. vidurio dokumentas, kelių versijų nuorašas. Jį ne kartą vienaip ar kitaip girdėjome atpasakotą; norėčiau jį perskaityti (čia ganytojas perskaitė apsireiškimo istoriją, apie 1651 m. užrašytą kan. M. Sviekausko – red. past.).

Šiluvos šventovė jau garsėjo ne tik Žemaičiuose, Lietuvoje, bet net ir anapus Nemuno, Prūsijoje. Turime išlikusį liudijimą, dabar saugomą Vokietijoje, Getingeno universiteto bibliotekoje (buvo Karaliaučiaus bibliotekoje iki II pasaulinio karo pabaigos). Tai garsaus mūsų krašto, raštijos ir krikščionijos veikėjo, Ragainės liuteronų pastoriaus Martyno Mažvydo 1551 m. laiškas. Jame skundžiasi Prūsijos kunigaikščiui, kad jo parapijiečiai, nors jau gana daug laiko praėjo, kai įvesta reforma, kai jie tapo ar buvo paversti liuteronais, vis dar plaukia per Nemuną į žemaičių pusę ir ten ieško katalikų parapijų, kunigų ir krikštija savo vaikus, tuokiasi ir kitus sakramentus priima. Toliau taip rašo: „Jie turi dar ir tokią didelę ydą. Žinodami labai seną popiežių, tai ir katalikų, paprotį, Lietuvos ir Žemaitijos parapijose, esančiose netoli nuo mūsų kunigaikštystės sienų, yra švenčiami kokio nors šventojo atlaidai, pvz., Šv. Onos – Batakių miestelyje, Šv. Jokūbo – Švėkšnoje, Garbingosios M. Marijos Gimimo – Šiluvoje, Šv. Kryžiaus – Jurbarke, Kristaus Kūno – Tauragėje, Dangun Žengimo – Veliuonoje ir kituose miesteliuose. Taigi tada tie mano parapijiečiai, kuriems patinka tokios popiežiaus įvestos apeigos, ten keliauja ir nusikalsta bjauriausia popiežininkų stabmeldyste. Dar kiti, nors ir nevyksta į tokias vietas, tačiau namie, užsidegę vaškines žvakes, prie sienos šaukiasi šventųjų globos, kaip kokie stabmeldžiai švenčia jų šventes. Todėl būtų labai pageidautina, kunigaikšti, kad tavo šviesioji aukštybė savo ediktu uždraustų jiems tokias keliones ir užkirstų kelią, jei kokiu nors būdu būtų įmanoma, tokiai jų išpažįstamai stabmeldystei. O aš laikysiuosi savo pareiga, kaip dabar darau, su dideliu uolumu per visus savo pamokslus atitraukti juos nuo popiežininkų stabų garbinimo.“

1551-ieji. Šiluva irgi paliesta reformacijos, buvo jos šalininkų, augo ir jų mokykla, ir bažnyčia, bet dar katalikų bažnyčia veikė ( tik paskutinius metus gyvavo, o vėliau buvo nugriauta). Taigi lietuviai iš anapus Nemuno, iš dabartinės Kaliningrado srities, perplaukdavo Nemuną (tiltų nebuvo) ir toliau pėsčiomis, daugiau kaip 100 km, kai nebuvo nei plentų, autostradų, miškų takeliais ir keleliais, – jie, kadaise buvę katalikai, paversti protestantais, keliavo į šią vietą, kad dvasia atsigautų pas savo dangiškąją Motiną.

Taip, mūsų istorijoje buvo susidaręs mitas, kad nuo Lietuvos, žemaičių krikšto iki pat reformacijos, poreformacinių laikų mūsų žmonės skendėjo pagonybėje ir toliau, kad krikščionybė neįsitvirtino. Tad kaip galėjo tiek, kiek įvardyta šiame laiške, žemaičių vyskupijos parapijų turėti tokio garso atlaidus, kad į juos trauktų net iš kitos valstybės, per Nemuną perplaukdami, liuteronais jau paversti mūsų tautiečiai? Nebuvo taip, kad iš tenai atvykę tik jie vieni Mariją norėjo garbinti, prie jos dvasia prisiglausti; matyt, Žemaitijoje nebuvo tada tokia tragiška padėtis. Krikščionybė jau buvo įleidusi šaknis, katalikiškas tikėjimas, šventės, apeigos jau tuomet buvo pažįstami mūsų protėviui ir branginami.

Turbūt apsireiškimo istorijoje nuostabiausia, kad tai, kas įvyko Šiluvoje prieš maždaug 400 metų, savotiškai atsikartoja ir XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje, kai mums irgi vietoj krikščionybės buvo primetamas marksistinis ateizmas, uždarinėjamos bažnyčios, griaunami kryžiai, kitos mums, krikščionims katalikams, brangios vietos. Panašiai kaip katalikams XVII a., kai praėjus maždaug 80 metų Šiluvoje vėl buvo pastatyta bažnyčia, 1940–1989-tieji buvo tik šiek tiek trumpesnis laikotarpis. Kad ir labai galinga imperija stovėjo už tos mums primetamos bedievybės, dangaus pagalbos dėka atgavome laisvę ir tikėjimą, krikščioniško gyvenimo laisvę.

Įžanga į šią laisvę buvo 1988 m., popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbti Marijos metai. Nuo jų prasidėjo Atgimimo laikai, kūrėsi Sąjūdžio grupės. Šiandien turime tikėjimo laisvę, tik kažin ar ją branginame. Ar ją mokame ginti nuo tų, kurie vėl nori tikėjimo išpažinimo laisvę vienaip ar kitaip suvaržyti, nuo šimtmečiais mūsų protėvių branginto tikėjimo vėl mus atitraukti?

Šiluvos šventovė įspūdinga šia savo istorija ir ta ankstesniąja, nuo žemaičių krikšto iki tada, kai čia įvyko Bažnyčios atgimimo stebuklas. Savo krašte turime daug Marijos šventovių – garsesnių ir ne tokių garsių. Tais sunkiais laikais, kai tikėjimas krašte buvo persekiojamas, išeivijoje nuskambėjo tada mus visus jaudinusi ir tebejaudinanti giesmė apie Šiluvos Mariją „Nenuženk nuo akmens, o Marija“. Ši giesmė, kaip ir kitoms šventovėms skirtos giesmės, kalba apie jų esmę. Pvz., Pivašiūnų šventovė turi savo giesmę nuostabiais žodžiais: „Savo sostą čia iškėlei dzūkų žemėj tarp vargelių...“ Iš to paties XVII šimtmečio Žemaičių Kalvarijoje mes, žemaičiai, turime garsią giesmę „Dangaus Karaliaus Motina šventoji“, kurioje giedama tokius žodžius: „Tu mūsų kraštą visada mylėjai, jį savo garbei skirti panorėjai...“

Ar visi sugrįšime ir šiandien suraminti, sustiprinti tikėjime, pasitikėjime Dievu ir Marijos užtarimu? Prieš metus, kai čia, Šiluvoje, buvo švenčiami didieji atlaidai, tuo pačiu metu popiežius Benediktas XVI lankėsi garsiojoje Austrijos (Mariacelis) Marijos šventovėje. Per Vatikano radiją buvo perduoti popiežiaus nusiteikimai šios šventovės atžvilgiu, ką jis ten lankydamasis patyrė (pirmąkart ten lankėsi 2004 m. spalio 2 d. dar kaip Tikėjimo kongregacijos prefektas). Apsilankymas popiežiui paliko gilų įspūdį. Prieš 3 metus lankydamas šią šventovę popiežius patyrė gilių išgyvenimų. Mariacelio šventovė nėra sensacijų vieta, čia nėra apreiškimų ar stebuklų, kuriais būtų galima užpildyti laikraščių puslapius. Joje nerengiamos jokios ypatingos apeigos, jokia atskira žmonių grupė jos nesisavina, šventovė atvira visiems Austrijos ir viso pasaulio tikintiesiems, atitinkanti labai paprastą čia gyvenančių vienuolių benediktinų gyvenimo būdą, pašvęstą maldai. Šventovė yra visų namai. Čia jau 850 metų skelbiama Evangelija, aukojamos šv. Mišios, klausoma išpažinčių. Daugelį žavi šventovės išorinis vaizdas Dievo kūrinijos, kalnų gamtos fone, kartais paskatinantis lankytoją atsigręžti į savo sielos gilumą ir netgi susitikti su Dievu. Bet tai įvyksta tuomet, kai piligrimas šventovės viduje išvysta švytintį, labai paprastą Marijos su Kūdikiu drožinį, nedidelę vos 48 cm aukščio liepos medžio statulėlę. Ji vaizduoja Mariją, ranka rodančią į savo Sūnų Jėzų Kristų. Tikinčiam ši žinia negali būti aiškesnė ir paprastesnė. Marija rodo: žvelkite į Kristų! Jis yra mūsų tikėjimo ir gyvenimo centras. Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Būtent jį yra kviečiamas liudyti tikintysis, iš piligrimės kelionės sugrįžęs į kasdienį gyvenimą.

Kas būtų svarbu apsilankiusiems šioje šventovėje, kuri taip pat apsupta gamtos grožio, pušynų, miškų, kalvų. Svarbiausia, kad nuramintume savo širdį, apvalytume sąžinę išpažintimi, nuoširdžiu dalyvavimu Kristaus aukoje, šv. Mišiose, susivienydami su juo Komunijoje; kad išsineštume tą patirtį, jog Marija ir anais laikais, ir dabar nori visiems parodyti Kristų, jo Evangeliją; kad ieškotume patarimo, išminties, kaip spręsti visas – ir mūsų asmenines, ir mūsų krašto, visuomenines – problemas Marijos Sūnaus Kristaus į šį pasaulį ir į mūsų žemę atneštoje Evangelijos šviesoje.
Šiemet ne tik Šiluvos šventovės jubiliejiniai metai. Šiemet išgyvename Šv. apaštalo Pauliaus metus. Apaštalo Pauliaus laiškai, į kuriuos turėtume šiemet įsiskaityti, mums padės geriau pažinti Evangeliją. Tegu Marija mums parodo šį kelią pažinti jos Sūnų ir su juo einant per gyvenimą nebebijoti nieko, net ir pačios mirties. Svarbu, kad būtume jam ištikimi, ir nepražūsime. Amen.