siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2008 09 12 Vilkaviškio vyskupo Rimanto NORVILOS homilija Šiluvoje
Paskelbta: 2009-01-15


Marija kviečia mokytis dėmesingumo silpniausiems 

Homilija pasakyta 2008 m. rugsėjo 12 dieną Ligonių ir medicinos darbuotojų šventėje Šiluvoje

Mieli Ekscelencijos, broliai kunigystėje, savivaldybių vadovai, medikai, švietimo institucijų darbuotojai (visų jų yra atvykusių ir iš Vilkaviškio vyskupijos), maltiečiai, visi mieli piligrimai, įvairiais keliais iš įvairių vietų čia atvykusieji.

Kad ir iš kur atvyktume į Šiluvą, pravažiuojame aplinkinius miškelius, šilus. Gražioje kalvelėmis pabanguotoje apsuptyje lyg kokioje oazėje Jėzaus Motina Marija prieš 400 metų pasirodė anuomet gyvenusiems žmonėms. Esame labai privilegijuoti, kad tokią ypatingą, kaip esame įpratę sakyti – šventą, vietą turime tėvynėje.

Ši šventovė, jos istorija, per keturis šimtmečius nenutrūkstantis maldininkų srautas mums byloja ne apie išgalvotas, įsivaizduojamas, bet tikras Marijos, Jėzaus Motinos, užtarimu Viešpaties teikiamas įvairiausias malones, paguodą, sustiprinimą.

Ir mūsų dienomis pamaldumas Šiluvoje nesunykęs. Daugelis jūsų, kurie čia dažnai lankotės, esate liudininkai, jog kiekvieno mėnesio 13 dieną, net žiemos laiku, į Šiluvą atvyksta gausus piligrimų būrys ir Bazilika būna beveik pilna. Švč. M. Marijos aštuodienio metu rugsėjo mėnesį vien pagrindinę dieną, žiūrėk, suplaukia ir keliasdešimt tūkstančių tikinčiųjų. Per visą aštuondienį vien šv. Komunijų išdalijama apie 30 tūkstančių. Be abejo, Švč. M. Marijos apsireiškimas, kurį galėtume nusakyti kaip dangaus šviesos spindulį, anapusinės realybės dvelksmą šioje vietoje, labiausiai traukia maldininkus ir yra čia atvykstančių dėmesio centre. Kiekvienas čia atvykęs būtinai apsilanko Apsireiškimo koplyčioje. Be to, jau pats Šiluvos vardas daugeliui pirmiausia siejasi su Dievo Motinos apsireiškimu. Svarbi pamaldumo vieta ir Bazilika su garsiuoju popiežių vainikuotu stebuklingu paveikslu.

Kaip mini Šiluvos istorijos tyrinėtojai, čia dar prieš Marijos pasirodymą, jau XV a., gausiai lankydavosi maldininkai net iš tolimesnių vietovių. Šią praktiką nutraukė tai, jog XVI a. viduryje, dėl protestantizmo įtakos, katalikų bažnyčia buvo uždaryta. Nors katalikai mėgino atgauti nusavintą žemę ir atkurti maldos namus, laimėti bylą buvo sunku.

Tokia padėtis tęsėsi daugiau kaip pusę amžiaus. Būtent šiuose išbandymuose į pagalbą atėjo pati Švč. M. Marija. Kaip pasakoja seniausi mus pasiekę rašytiniai šaltiniai, apsireiškusią Dievo Motiną pirmiausia pamatė piemenys, ganydami bandą bažnytinėse žemėse. Jie pastebėjo ant didelio akmens mergelę, laikančią ant rankų vaikelį ir graudžiai verkiančią. Apie tai jie pranešė protestantų kalvinų katechetui, gyvenusiam Šiluvoje. Šis, kartu pasikvietęs mokytoją vardu Saliamonas, nuskubėjo prie akmens ir pamatęs verkiančią mergelę klausė jos: „Mergaite, ko verki?“ Ji atsakiusi: „Verkiu dėlto, kad prieš tai šioje vietoje buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama.“ Garsas apie Marijos pasirodymą pasklido greitai ir plačiai. Tai liudija ir mus pasiekęs įrašas, jog po Marijos apsireiškimo, atkūrus bažnyčią, per piligrimystę į šią vietą 1629 m., t. y. prabėgus 21 metams po Mergelės pasirodymo, atlaidų dienomis išdalyta 11 tūkst. Komunijų. Turint galvoje to meto susisiekimo priemones tai buvo tikri piligrimai.

Dievo Motinos žodžiai prieš 400 m. nuskambėjo kaip prašymas, kad čia vėl atsirastų Dievo namai ir kad šioje vietoje svarbiausias būtų jos Sūnus Jėzus. Tuo tarpu pati Marija, kaip ir Galilėjos Kanoje, kaip kitais svarbiais išganymo istorijos momentais, nepabrėžia savo vaidmens, nesureikšmina savo tarpininkavimo, bet pirmiausia rodo į savo Sūnų, mūsų Atpirkėją Jėzų Kristų.

Įsiklausydami į anuometinę Marijos žinią prabėgus 4 amžiams, suprantame, kad ši žinia universali, svarbi visais laikais, taigi ir šiandien. Marija ir mūsų dienomis žmonėms rodo į Jėzų. Taip ji rūpinasi mūsų išganymu. Tad Švč. M. Marijos apsireiškimo Jubiliejuje drauge su ankstesniais amžiais čia gyvenusiais ir besilankiusiais žmonėmis išgyvename paraginimą įsiklausyti į jos žodžius, kreipiančius ir mus prie jos Sūnaus, mūsų Atpirkėjo Jėzaus Kristaus. Kartu, susidūrus su gyva 400 m. pamaldumo istorija ir tradicija, nenutrūkusia net ir persekiojimo laikais, esame skatinami naujai pažvelgti į savo santykį su Kristumi ir jo Motina.

Kad priimtume šią dangaus žinią ir paraginimą, svarbus tikėjimas, išreiškiantis mūsų santykį su Dievu. Tikėjimas ne tik pripažįsta antgamtinę tikrovę, bet ir laiduoja vienybės su Dievu tęstinumą, užtikrina galimybę naudotis įvairiomis Viešpaties malonėmis, dovanomis, ypač svarbiausiąja – išganymo dovana.

Tikėjimas yra išties reikšmingas ir turi didelę įtaką mūsų gyvenimui. Lankydamiesi Šiluvos šventovėje kaip piligrimai tikėjimo bendrystėje su visais čia susirinkusiais mokomės būti vienybėje su Dievu, gyventi tikėjimu.

Žinome, kad Šiluvos šventovė taip pat garsėja kaip dvasinio, vidinio išgydymo vieta, ypač per Marijos užtarimą. Tas garsas liudija, kad Dievo Motinos globa nebuvo vienkartinė, padėjusi atkurti sugriautą bažnyčią, kur vėl turėjo būti garbinamas jos Sūnus. Šiluvoje nesunkiai matome nuolatinį Marijos rūpestį Bažnyčia, ypač ligoniais, silpnaisiais, tais, kuriems labai reikia jos pagalbos. Ši globa tęsiasi jau 4 amžius. Tokią globą dažnai vadiname labai jautriai – motiniška. Taip sakome ir dėl to, kad Marijos, kaip ir kiekvienos rūpestingos motinos, dėmesingumas, meilė visada pirmiausia krypsta į savo vaikų, ypač silpniausiųjų, pusę.

Marija – visų mūsų dangiškoji Motina – su rūpesčiu ir meile žvelgia į mus, ypač tuos, kurie labiausiai prislėgti, išgyvena dėl kokių nors gyvenimo sunkumų, iššūkių, yra palūžę, silpnos sveikatos. Dėl tokio dangiškosios Motinos dėmesingumo ištisos kartos nenusivilia, nuolat prašydamos jos pagalbos, motiniškos meilės, sveikatos ir sulaukdamos atsako. Tai nuolat vyksta ir mūsų dienomis. Todėl ši atlaidų diena ypač pabrėžia Marijos motinišką dėmesį, yra skirta ne tik Vilkaviškio vyskupijos tikintiesiems, bet ir medikams, slaugytojams, ligoniams, visiems čia atvykstantiems piligrimams. Tikėdamiesi šios piligrimystės vaisių, pirmiausia vis dėlto galvojame apie save, siekiame asmeninės savo pačių dvasinės brandos, dvasinių malonių. Marija savo pavyzdžiu kviečia mus peržengti tą asmeniškumo ribą ir mokytis iš jos pačios dėmesingumo silpniausiems, vis labiau matyti šalia gyvenančius ligos, negalios sukaustytus savo brolius ir seseris. Tokia meilė ir rūpestis mums tampa pavyzdžiu, mus auklėja ir augina. Tai ypač aktualu mūsų laikais, kai daugelis savo ateitį mėgina grįsti pagrindinai materialine gerove, asmenine nauda, kai auga susvetimėjimas, o ligos ir kančios, jei ji nesava, nenorima ir matyti.

Šiluva primena, kad niekada nepristigsime ligonių, kenčiančių, silpnųjų. Nors medicina padeda išgyti ar pristabdyti daugelį ligų, sumažina kančias, kas, be abejo, yra ir labai kilnu, ir gera, ji nėra pajėgi visiškai nugalėti žmogaus kūno silpnumo ir mirties. Nepakylančius iš patalo ar invalido vežimėlio, prislėgtus psichinės negalios ar sergančius kokia nors nepagydoma liga, visus kenčiančius ir negaluojančius šiandien, sekdami Marijos motinišku pavyzdžiu, čia mokomės apsupti didesne meile ir rūpesčiu. Neatstumti kaip kažką atgyvento, nereikalingo. Kaip Dievo Motinos malonės ir meilės spindulėlis pradžiugina mus, taip ir mūsų įkūnytas gerumas pradžiugina daug silpnesnius, vienišesnius brolius ir seseris Kristuje. Savo gerumą išreiškiame tiesiog padėdami kuo galime, slaugydami, gydydami ar aplankydami, paguosdami, suramindami ar pakalbindami, parodydami kitiems dėmesį, melsdamiesi už juos.

Daugelis čia esančių medikų, slaugytojų tai daro nuolat, dėl to gerbiami, vertinami. Norisi šia proga padrąsinti, palinkėti nepavargti ar nenusiminti nesėkmės ar nesupratimo atvejais, kartu siekti dar didesnio tobulumo. Čia norisi priminti ir kelis išgarsėjusius, per daug žiniasklaidos išpūstus atvejus, kai savanaudiškumas galėjo atimti viltį medikams, slaugytojams. Juk jei nėra blogos valios, įvyko netobulumas, klaida, neturime skubėti smerkti: juk klaidų daro visi dirbantieji, niekas nuo jų neapsaugotas. Tegul šia proga tuos, kuriems teko patirti kokio nors kartėlio dėl priekaištų, dėl dažnai perdėtos ir nepelnytos kritikos, Marija šiandien sustiprina, padrąsina vėl tą gerumą savo tarnystėje atgaivinti.

Augti ir stiebtis visada bus kur. Net ir labai didelėmis pastangomis Marijos niekada nepranoksime. Bet stengtis skatina tai, kad tokios pastangos palaimingos, Dievo pastebimos. Apie tai patraukliai kalba gerumo apaštalė Motina Teresė: „Skirk laiko gailestingumui., tai raktas į dangų.“

Mielieji, dvasinio pakilimo momentais, tokiais, kaip šioje piligrimystėje, kai Dievą patiriame daug arčiau, nei apimti kasdienybės rūpesčių ar veikiami visokiausių įtakų; kai pasinaudojame Sutaikinimo sakramentu ir sieloje ramu bei gera, geriausiai suprantame, kas, evangeliškai tariant, yra pelai ir kas grūdai mūsų gyvenime, aplinkoje, ar tai būtų pagarba Dievui, ar mūsų vertybės, siekius, moralė, ar santykiai su kitais. Tokiomis akimirkomis širdies gilumoje geriausiai suvokiame, kad be Dievo žmogaus gyvenimas niekada nebus išbaigtas ir visada kažko trūks. Tokie vidiniai atradimai turi didelę vertę. Dėl jų taip pat verta čia atvykti. Tokių atradimų skatinami viduje brandinkime vis stipriau besiskleidžiančią amžinybės viltį, kasdien savo gyvenimui taip suteikdami vis daugiau prasmingumo. Amen.