siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2008 09 07 Kun. Emilio Jotkaus homilija Šiluvoje
Paskelbta: 2008-12-18

Marija – Dievo plano bendradarbė

Homilija pasakyta 2008 m. rugsėjo 7 d. 8 val. šv. Mišiose Apsireiškimo koplyčioje švenčiant Jaunimo šventę Šiluvoje

Kiekvienas tikintis žmogus, vesdamas dvasinį gyvenimą, yra patyręs Dievo Motinos Marijos begalinį rūpestį kasdienybėje. Kaip ir šiais laikais, taip ir anuomet prieš 400 metų nestigo žmonių, nutolusių nuo Dievo, tikėjimo ir tikrųjų vertybių puoselėjimo. Žmonių gyvenime dominuoja supratimas, jog „pasaulis turi suktis aplink mane“, o tai buvo ir yra žmogaus dvasinio nuopuolio rezultatas. Žmonių mėginimas bręsti krikščioniškoje aplinkoje ne visada padeda atsakyti į labai svarbius egzistencinius klausimus, nes pristigdami išminties ir nuolankumo, jie taip ir lieka nesuradę gyvenimo prasmės. Po pirmosios nuodėmės, žmonijos nepastovumas ir laimės troškimas kviečia išgirsti mus Jėzaus žodžius: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 29).

Deja, netgi toks kvietimas lieka išklausytas, bet neišgirstas. Neviltis žvelgia žmogui į akis, kai mintys apie gyvenimo prasmę baigiamos sakiniu: „Nieko naujo po saule...“, tačiau Marijos troškimas, išreikštas Šiluvoje ilgiems šimtmečiams, suteikia viltį žmonėms mąstyti kitaip. Marijos žodžiai: „Verkiu dėl to, kad prieš tai šioje vietoje buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama“, primena mums, kad Marijos dalyvavimas išganymo plane nėra atsitiktinai įvykęs įvykis. Dievo Motinos Marijos apsireiškimas Šiluvoje yra Dievo išganymo plano tęsinys, nuo to momento, kada Dievo Motina Marija ištarė arkangelui Gabrieliui: „ Taip!“

Angelo pasveikinimas, kuris Dievo pavedimu buvo skirtas Marijai – „Ave, Maria, gratia plena, Dominus tecum“, Bažnyčios liturgijoje ir religinėje praktikoje, visų pirma rožinio maldoje, bei „Viešpaties angele“, tapo „nesibaigiančiu pasveikinimu“, kuris nenutils tikinčių žmonių lūpose. Mariologų ir marijonų kongrese, įvykusiame 1975 m. gegužės mėnesį Romoje, malda „Sveika, Marija“ buvo eksponuojama 150 kalbų. Tad angelo pasveikinimas Angelų Karalienei aidi per visą žemę. Paskui, po tokio iškalbingo angelo pasveikinimo, sekė lemtingas išganymo istorijai dialogas tarp angelo ir Marijos: „Angelas jai tarė: „Nebijok, Marija , tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus“ (Lk 1, 30–32). Į nepaprastą pasiūlymą baikštus Marijos klausimas: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Ir iš angelo sužinojusi, kad Šventoji Dvasia joje padarys Dievo Sūnaus įsikūnijimo stebuklą, Marija visiškai nuolankiai ir ryžtingai sutiko: „Štai aš – Viešpaties tarnaitė, – tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Galėtume, kiek norime, mąstyti šiuos Marijos žodžius, vis tiek nesugalvotume kito atsakymo, kuris didingiau ir drauge kukliau atsilieptų į angelo paklausimą. Jokie kiti įmanomi žodžiai neprilygsta šiems ryžtingiems Marijos žodžiams: tai buvo besąlygiškas atsidavimas Dievui. Ko negali suvokti žmogaus protas, kur niekad neįstengė prasiskverbti didi angelo dvasia: Dievo visagalybė ir Dievo meilė padarė tai, kas įvyko per Dievo Sūnaus įsikūnijimo paslaptį. „Tas žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1,14).

Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje laikomas pirmuoju Marijos pasirodymu Europoje ir vienu iš penkių Bažnyčios pripažįstamų apsireiškimų. Atkreipkime dėmesį, kad nuo seno žmonės dangui regimu būdu įsikišus į žemišką erdvę suglumdavo. Švč. M. Marija Šiluvoje apsireiškė 1608 metais. Artimo kaimo piemenėliai, ganydami bandą bažnytinėse žemėse, pamatė ant vieno didelio akmens mergelę, laikančią ant rankų vaikelį ir graudžiai verkiančią. Išsigandę piemenėliai nubėgo pas Šiluvos kalvinų katechetą pranešti apie matytą regėjimą trokšdami bent minimalaus paaiškinimo. Kažkuria prasme tai primena Dievo Sūnaus atsimainymą ant Taboro kalno, kai mokiniai iš baimės parkrinta ant žemės nesuvokdami, kas vyksta ir nesitikėdami išgirsta paaiškinamąjį Dievo Tėvo balsą: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite ! (Mt. 17, 5). Per antgamtinius apsireiškimus, kurie sunkiai žmogaus protui yra suprantami, visų laikų žmonėms atsiunčiama žinia, kad Dievo bendradarbė švč. Mergelė Marija nepaliaujamai budi ir gelbėja pražuvusias sielas. Todėl ir šiuo laikmečiu neturėtume paviršutiniškai žvelgti į Dievo Motinos Marijos apsireiškimą Šiluvoje ypač turėdami daugelio pasitikėjusiųjų žmonių Marijos užtarimo galia patirtų stebuklingų liudijimų asmeniniame gyvenime.

Koks Marijos apsireiškimo tikslas? Toks pat, kaip ir Dievo Tėvo, kuris nuolat kalbėdavo išrinktajai žydų tautai Senajame Testamente. Besąlygiškas klausymas ir paklusnumas absoliučiai tiesai ir pasireiškiančiai meilei, kuri veda Dievo Tautą į pažadėtą amžiną džiaugsmą, – toks tikslas keliamas šiandieninės Bažnyčios žmonėms. Vertėtų prisiminti moterį, kuri džiaugėsi radusi pamestą drachmą. Panašiai ir mes šiame Naujojo Testamento palyginime turėtume įžvelgti simbolizuojamą Kristų – dažnai pamirštą ir pamestą, kuris išganymo paslaptis žinančią Mergelę Mariją kviečia kartu džiaugtis nusidėjėlių atsivertimu. Apsireiškusi prieš 400 metų Šiluvoje Dievo Motina Marija buvo pasiųsta mums padėti, paguosti bei perduoti mums Dievo kvietimą pasukti teisingu keliu, todėl nuo senųjų laikų Marija su meile prižiūri mus, rūpinasi mumis, nes esame silpni Dievo kūriniai. Ji nuneša prie Dievo sosto mūsų maldas, gerus darbus ir apgina mus nuo piktųjų dvasių, kurios vargindamos žmogų nuolat žmogui grasina. Būdami ne vien tik klausytojai, bet ir Dievo nurodymų vykdytojai, išgyvename visavertę šių laikų žmogaus kasdienybę. Paguodžiantis Dievo Motinos Marijos buvimas Šiluvoje ir žmogaus kalbinimas veikiant tamsos kunigaikščiui, per amžius yra ženklas, kad Marija yra greta tikinčiųjų visuose pavojuose, sunkumuose, ypač mirties valandą. Amen.