siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2008 09 13 Kun. Gintauto Naudžiūno homilija Šiluvoje
Paskelbta: 2008-12-18


Marijos drąsos ir kuklumo!

Homilija pasakyta 2008 m. rugsėjo 13 d. 8 val. šv. Mišiose Apreiškimo koplyčioje švenčiant Šeimų šventę Šiluvoje

Sveikinu visus, susirinkusius švęsti Švč. Mergelės Marijos, Jėzaus ir visos Bažnyčios, visų mūsų Motinos gimtadienio! Marijos vardu Lietuvoje yra pavadinta apie 150 bažnyčių. Pas Mariją, mūsų motiną, subėgame paprašyti pagalbos, nusiraminti, padėkoti už išmelstas malones, taip pat ją pasveikinti.

„Sveika Marija“ maldos pirmojoje dalyje mes džiaugiamės Dievo jai suteiktomis malonėmis, tų malonių pilnatve, o antroje dalyje jos prašome, kad tų malonių išmelstų ir mums. Todėl Marija vadinama Bažnyčios veidrodžiu, Bažnyčios eschatologine ikona. Ji tarsi pirmavaizdis to, kuo mes turėtume tapti. Tas didysis „Tebūnie“, pakeitęs žmonijos istoriją bei mūsų asmeninę istoriją. Švč. Mergelės Marijos litanijos kreipiniai atspindi jos vidinį pasaulį, jos dvasinį grožį.

Norėčiau paliesti dvi Marijos savybes, labiausiai man imponuojančias – kuklumą ir drąsą. Marija nebuvo karjeros moteris, ji „Magnificat“ giesme nesiliauja šlovinusi Viešpatį, kuris jai padarė didžių dalykų, ji per angelo pasveikinimą ištarė „štai aš Viešpaties tarnaitė“. Mums šiuolaikiniame gyvenime yra sunku ištarti tokius žodžius ir dar sunkiau pagal juos gyventi, nes norim, kad mūsų valia gyvenime vyrautų, mes nuopelnus prisiimame kaip savo pasiekimus, bet ne kaip Dievo dovanas. Marija kaip tuščias indas, atsisakiusi savo ego, leidosi pripildoma Dievo malonių. Todėl Marija kaip kuklumo pavyzdys yra aktuali puikybės persisotinusiam mūsų pasauliui, deklaruojančiam gerą savijautą, moralinį reliatyvizmą, tik sau naudos ieškojimą.

Kita Marijos savybė – tai jos drąsa, kuri yra jos kuklumo padarinys ir vaisius. Angelas Nazareto miestelio žmonėms, jos gimdytojams neapreiškė, kad jos vaisius prasidės iš Šventosios Dvasios; Juozapui taip pat vėliau buvo apreikšta, o ką jau kalbėti apie Erodą ir jo aplinką. Bėgimas į Egiptą, pasirenkant emigranto kelią, stiprybė matant sūnaus kančias ir mirtį, viltingas laukimas prisikėlimo, neturint jau žmogiškos vilties – nesant vilties, patikėjo viltimi. O tam reikėjo daug drąsos, kad nepalūžtų, kad nenusiviltų. Todėl šiame pasaulyje reikia Marijos drąsos, kai veši prisitaikėliškumas, kai ieškoma lengvesnių kelių priimant abortų, eutanazijos įstatymus, kai pakeliama ranka prieš didžiausią gyvenimo vertybę – gyvybę. Marijos drąsos mes nuolat meldžiame nusidėjus ir ypač mirties valandą.

Yra tokia sena airių malda Švč. Mergelei Marijai, ją draugai atsiuntė man dar į tarybinę armiją. Ir ta malda padėjo ištverti, suteikė drąsos, o kartu ir nuolankumo – matant, kas aplinkui dedasi, nepykti, bet melstis. „Marijos akys, parodykite man savo tyrą spindesį! Marijos mintys, sukaupkite mano žvilgsnį! Marijos lūpos, išlyginkite mano kalbą! Marijos rankos, paaukokite mane savo Sūnui, kad mes būtume viena širdis, kartojanti „Tėve, teesie Tavo valia!“ Marijos žingsniai, lydėkite mano kelią! Marijos viltie, švieski man, kad aš niekuomet nenusiminčiau! Marijos meilė, būki man kelrodė žvaigždė! Marijos širdie, palaimink švelnumą ir liūdesį!