siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2008 09 13 Kun. Gražvydo Geresionio homilija Šiluvoje
Paskelbta: 2008-12-15

Gyvenimas duotas mums, mes jį užsitarnaujame duodami kitiems

Homilija pasakyta 2008 m. rugsėjo 13 d. 9 val. šv. Mišiose Apsireiškimo koplyčioje švenčiant Šeimų šventę Šiluvoje

Spręsdami žmogaus gyvybės, jo egzistencijos klausimą, visada susiduriame su filosofine šio klausimo dalimi: kas yra gyvybė, iš kur ji atsirado ir iš kur ateina žmogus. Kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė ir koks jo gyvenimo tikslas? Atsakymą pateikia Šventasis Raštas, kuriame nurodoma, jog pradžioje buvo ne materija, o Dvasia – Mintis, Žodis, kad Dievas buvo absoliutus Kūrėjas, sukūręs viską iš Meilės, savo noru, kad žmogus yra Viešpaties kūrinys. Čia ir išryškėja dvi pasaulėžiūros: materialinė – pasaulietinė ir idealistinė – krikščioniškoji. Pirmoji pasisako už mirties, antroji – už gyvybės kultūrą. Taigi vyksta nuolatinė kova tarp gyvybės kultūros ir mirties kultūros. Vyksta kova tarp netikinčiųjų – ateistų ir tikinčiųjų – krikščionių įsitikinimų, skirtingai suprantančių dorą, tiesą, moralę.

Visi suvokiame, kokia neįkainojama yra kiekvieno mūsų gyvybė, kaip dovana, gauta iš Kūrėjo tarpininkaujant mūsų tėvams vienintelį ir nepakartojamą kartą. Pradėję savo egzistavimą tik tėvų noru ir būdami jų meilės liudininkais, visą gyvenimą reiškiame jiems pagarbą, dėkingumą ir meilę, kad jie, tėvai, leido mums gimti, išvysti pasaulį, kad jie mūsų nesunaikino, o išsaugojo, puoselėjo ir dar negimusius mylėjo, laukdami mūsų pasirodymo. Jie suprato, kad mes jau esame žmogiškos būtybės nuo pat prasidėjimo momento.

Ypatingą dėmesį ir pagarbą skiriame savo motinoms, nes nuo jų elgesio priklausė kiekvieno mūsų likimas. Gerbiame savo motinas ir už tai, kad jos iki mūsų prasidėjimo išsaugojo savo skaistumą, ir mes galėjome paveldėti tėvo ir motinos savybes. Gerbiame ir gydytojus, kurie nepakelia rankos prieš dar negimusią gyvybę, kovoja už ją, aiškindami motinoms, kad pradėta gyvybė yra šventas dalykas ir negalima piktnaudžiauti Viešpaties suteikta galimybe būti naujos gyvybės kūrėjais, kad negalima atimti būsimam žmogui teisės gyventi.

Būtina neužmiršti, kad penktasis Dievo įsakymas: ‚,Nežudyk!‘‘ yra priesakas ir tikinčiajam, ir netikinčiajam. Būtina neužmiršti, kad žmogiška būtybė vienu metu yra ir kūniška, ir dvasiška: žudydami kūną, nesuteikiame galimybės žemėje pasireikšti ir nemirtingai jos dvasiai. ,,Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus Kūno ir negersite Jo Kraujo, neturėsite savyje gyvybės!“ (Jn 6, 53). Dieviškasis Mokytojas pasirūpino suteikti žmonijai dvasinio maistą – eucharistinę duoną ir eucharistinį gėrimą. Dėl to Paskutinės vakarienės metu Jis padarė didįjį meilės stebuklą, įsteigdamas Švenčiausiąjį Sakramentą, arba eucharistinę duoną ir eucharistinį gėrimą. Duoną pavertė savo kūnu, o vyną – savo krauju. „Jėzus paėmė duoną, palaimino, ir laužė ir davė jiems tardamas: ‘Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas’. Paskui, paėmęs taurę, padėkojo ir davė jiems tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas“(Mt 26, 26 – 28).
Eucharistija yra dvasinis gyvybės sakramentas, paliktas visiems laikams. Jau du tūkstančiai metų, kai šis eucharistinis Kristaus stebuklas vyksta Bažnyčios gyvenime. Kristus vykdo savo pažadą pasilikti su mumis. Eucharistijoje turime gyvąjį Kristų su visa meile mums, su visomis malonėmis ir dovanomis, kurias Jis trokšta mums suteikti.

Gyvenimo turtą kuria pasaulis, o jam vertę duoda meilė

Bažnyčios pasiuntinybėje kuriant Dievo karalystę labai svarbų vaidmenį atlieka krikščioniška šeima. Šeimoje asmuo gimsta, auga, bręsta, po truputį įsitraukia į žmonių bendruomenę, o per Krikštą ir religinį ugdymą įeina į Dievo šeimą – Bažnyčią. Nuo pat pradžių Bažnyčios branduolį dažnai sudarydavo tie žmonės, kurie įtikėdavo ,,su visais savo namais“ (plg. Apd 18, 8) – su visa šeima. Krikščioniškoje šeimoje vaikai pirmiausia sužino apie tikėjimą. Dėl to šeimos židinys yra vadinamas ,,namų Bažnyčia“, malonės ir maldos bendruomene, žmogiškų dorybių ir krikščioniškos meilės mokykla.

Eucharistija – Kristaus aukos sudabartinimas yra begalinės meilės dovana, kuria remiasi krikščioniška šeima ir jos pašaukimas skleisti ir puoselėti gyvybę, tampant Dievo bendradarbiais pasaulyje. Prisipildžius Dievo meilės, šeima savo aplinkoje gyvai liudija savo pašaukimą. Štai kodėl ypač svarbu suvokti, kad tokį malonių lietų galėsime išgyventi tik patys būdami atviri Dievui – Gyvybės Pradmeniui. Būdami atviri Kristui – Bažnyčios Sužadėtiniui, būsime atviri giliausiam meilės šaltiniui – Šventajai Dvasiai. Štai kodėl Dievas dovanoja mums sekmadienį. Tai proga, kada galime ateiti pas Jį į svečius, proga, kai galime pasiguosti ar pasidžiaugti ir paprašyti to, ko labiausiai trūksta mūsų dvasiai. Tik nepamirškime būti atviri ir sąžiningi, nes Jėzus mato visas mūsų sielos kerteles. O tuomet net pačios didžiausios bėdos neatrodys tokios sunkios ir neįveikiamos. Atverkime Jam savo širdies duris ir pamatysime, kokį stebuklą Jis mums padovanos.

Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą per Paskutinę vakarienę broliškoje apaštalų vienybės aplinkoje. Tokį vienybės momentą patiriame ir mes, kai visa šeima bičiuliškai susėdame prie vieno stalo. Tuo metu ateina Jėzus, stovi prie mūsų širdies durų ir beldžia laukdamas, kad jas atidarytume. Atidarykime jas, ir Jis ateis, ir vakarieniaus drauge su mumis (plg. Apr 3, 20) kaip Dievas, kaip žmogus, kaip draugas. Tada kartu dėkosime už didžiausią dovaną, kurią šeima gavo iš Tėvo – gyvybės dovaną, kurią Jis dovanoja visam pasauliui. Amen.