siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2008 09 13 Kun. Edvino Rimavičiaus homilija Šiluvoje
Paskelbta: 2008-12-15


Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą

Homilija pasakyta 2008 m. rugsėjo 13 d. 18 val. šv. Mišiose Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje švenčiant Šeimų dieną Šiluvoje

Šiandien, kaip ir visais istoriniais laikais, žmogus ieško prasmės, kuri gyvenimą ir žmogaus veiklą pasotintų nemirtingumu. Šiandien atėjo metas, kai reikia palydėti žmogų, kad dar kartą peržvelgtų visa, ką jis padarė, idant pavyktų jam nusižeminti ir atsisakyti kaip niekada tik savęs tvirtinimo, aukštinimo, kad nebūtų nuviltas, pažemintas ir atspindėtų tikrąjį Kūrėjo paveikslą.

Šventasis Raštas pasakoja, kad kūrimas yra Dievo darbas iš meilės, o Kūrėjo ir kūrinio santykis grindžiamas atsakomybės ir pasitikėjimo pagrindu. Dievas kviečia atsiminti mus, kaip buvo sukurtas pasaulis, žmogus, ir pažvelgti į save, nes tai yra pagrindas gyvenimo išminčiai. Šventasis Raštas mums sako, jog Dievo kūrybos aukščiausia išraiška yra žmogus – vyras ir moteris. Todėl šiandien ir girdime tuos nuostabius džiaugsmo žodžius, kurie yra nepamirštamas ištarto žmogui palaiminimo ir džiaugsmo himno grožis, skelbiantis jo kilnumą (Pr 1, 27). Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį, kaip vyrą ir moterį sukūrė juos.

Šis platus horizontas iškyla aikštėn, kai įsigiliname į žodžius, kad žmogus yra Dievo paveikslas, Kristaus ikona. Reikia naujai peržvelgti vertybių lenteles, kad galėtume priartėti prie gyvybės šaltinio Dievo. Didelis pavyzdys mums kiekvienam yra Marija, tas nuostabus meilės ir visiško nusižeminimo bei paklusnumo Viešpačiui paveikslas. Tai toji nuostabi Sandoros skrynia, kuri savo motinišku rūpesčiu prieš 400 metų šioje Šiluvos vietoje kreipėsi į žmones. Pasaulio pradžia –„tai ne „vienišas Dievas“. Jau pačioje pradžioje susiduriame su bendravimu. Dievas yra bendravimas. Bendravimas vienybė skirtumuose.

Laisvė – tai ne šiaip galimybė daryti ką nori, bet poreikis daryti taip, kad kiti išliktų laisvi. Juk žmogus, peržengdamas Dievo nustatyta ribą ir sukurdamas savo, tai yra kitokį santykį, neatitinka dieviškos meilės išraiškai. Jis egoistine mąstymo logika nusprendžia, kas yra gera, o kas – bloga. Žmonija gali žinoti daugelį dalykų, bet kas nuspręs, kas geriau žmonijai – Dievas, kuris sukūrė žmogų, ar žmogus, kuris buvo sukurtas?

Kai suabejojama Dievo žodžiu, dingsta suvokimo pusiausvyra tarp išorės ir vidaus. Tarp dvasios ir kūno, tarp laisvės ir atsakomybės. Susižavėjęs išore, žmogus į Dievo vietą šiandien iškelia pasaulio tuštybę, daiktus, dėl to prieina dorovinę sumaištį ir galiausiai suvokia, kad nesugebėjo išlaikyti santykio su Dievu. Toks Dievo paveikslo iškreipimas pagimdo nuodėmę, bet ne meilę, kuri panaikina žmogaus ryšį su Dievu. Besislepiantis nuo Dievo žmogus nėra nuogas fizine prasme. Žmogus nuogas prieš Dievą yra santykio prasme, kurio atnaujinti – panaikinti kaltę ir gėdą pats negali. Kai žmogus sako, kad jis ieško Dievo, įtartina, jog jis slapstosi nuo Dievo. Viešpats visuomet pirmas ieško žmogaus, reikia tik atsiliepimo.

Šios Pradžios knygos eilutės savo šviesa nušviečia ir patį žmogų, parodo, jog jis yra sukurtas, mylimas, Dievo įkvėptas, gaivinamas jame gyvenančios Dvasios. Šviesa ir gyvenimas žmogui turi būti tiesiogiai susiję vienas su kitu. Juk dviejų susitikime pasirodo trečias.

Šiandien meldžiamės už šeimas, kurios laukėsi vaikelio. Kokį jam pasaulį pristatysime, kokį gyvenimą jam padovanosime? Juk santuoka – tai vyro ir moters bendrystės ženklas, jie dovanoja save vienas kitam nuolankiai, su visu savo netobulumu ir trapumu. Šia prasme santuoka yra amžinybės potyris ir ženklas, Dievą su Jo tauta Bažnyčia jungiančios Sandoros ženklas. Ar ne tam Dievas sukūrė vyrą ir moterį, kad savo meile vienas kitam jiedu būtų Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios atvaizdas ir iš meilės dovanotų gyvybę savo vaikams. Nors šiandien daugelis širdyje trokšta tikros meilės sąjungos, tvirtos šeimos, bet tvyro nuomonė, kad ilgalaikė ištikimybė neįmanoma. Santuokos pažadą mylėti vienas kitą iki mirties dažnai dar temdo galimų skyrybų šmėkla. Taip suardomas prigimtinis santuokos pamatas. Vyro ir moters meilės lygiavertiškumą šiandien pažeidė vyro troškimas valdyti ir išnaudoti moterį tik kaip asmeninių poreikių tarnaitę, į ją ne visada žvelgiama kaip į mylimąją ir draugę.

Santuokinės ištikimybės ryšys reikalauja visiškos sutuoktinių vienybės, kurios pavyzdys pirmųjų tėvų moteryste mums davė pats Kūrėjas. Mylėti – tai imtis pačios didžiausios rizikos. Tai atiduoti savo dabartį ir ateitį į kito rankas. Juk svarbiausias moters užsiėmimas turėtų būti gražinti gyvenimą savo pačios ir aplinkinių žmonių labui, ugdyti savo dvasios, sielos sugebėjimus, gebėjimą džiaugtis ir gebėjimą teikti džiaugsmą, visur skleisti grožį, grakštumą ir palankumą. Juk jeigu ji myli, natūraliai jaus paskatą sujungti savo gyvenimą su tuo, kurį myli, ir jeigu jis myli ją tuo pačiu lygybės jausmu, tuomet natūraliai stiprės meilė, atsakomybė ir pasitikėjimas vienas kitu.

Šv. apaštalas Paulius ragina: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčios jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą“ (Ef 5, 25–27; plg. taip pat 1 Kor 3,1–8 ir Jn 15, 15). Šiandien kiekvienas iš mūsų turime turėti jausmą būti pašaukti atverti savo gyvenimą Dievo iniciatyvai, nes tik Jame galime patenkinti savo tiesos, ramybės ir meilės troškimą. Taigi kai kada žmogaus elgesys lemia santuokos rojų. Ar šeimoje sutuoktinis taps malonumų godus vyras, pasirengęs vien tik reikalauti, arba ištikimas draugas, pasirengęs tiek bendram malonumui, tiek ir bendrai aukai. Kas nesivaržydamas prašo meilės avansu, vėliau turės sumokėti paskolos procentus savo širdies sąskaita, o neretai ir savo paties bei savo laimės kaina. O kas meilę priima rimtai, joje ras džiaugsmą. Visam gyvenimui.

Todėl pakelkime akis į dangų, begalinį, aukštą. Tikėkime. Ko iš mūsų prašo Marija? Kad čia visada būtų garbinamas Jos Sūnus. Kad atkreiptume žvilgsnį į kitus – dar silpnesnius, dar varganesnius, dar labiau pagalbos reikalaujančius. Juk tas, kas maitinasi Eucharistine duona, Gyvu Kristumi, negali likti šiems dalykams abejingas. Amen.