siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2008 09 06 Mons. Aurelijaus Žukausko homilija Šiluvoje
Paskelbta: 2008-12-14


Dievo visagalybė pasireiškia per tų gyvenimus, kurie jį pasirenka

Homilija pasakyta 2008 m. rugsėjo 6 d. per šv. Mišias už kunigų seminarijas 18 val. Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje

Pradėjome švęsti Švč. M. Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 m. Jubiliejų. Jubiliejaus metu girdėsime įžvalgų ir įvairų apreiškimo tiesų vertinimą, bus nagrinėjamos krikščionio gyvenimui svarbios temos. Vieną iš jų šiandien norėčiau aptarti su jumis.

Kalbėdami apie pašaukimą, Dievo kvietimą, dažniausiai mintyse turime kunigus, seseris vienuoles arba brolius vienuolius. Žmones rimtais veidais, sudėjusius pamaldžiai rankas, išsiskiriančius iš minios savo drabužiais ir t. t. O jeigu eitume dar gilyn, tai pasirodytų, kad Evangelija būtų skirta tik šitai žmonių kategorijai: ją išgirdusių ir ja gyvenančių tiek savo vidumi, tiek savo išore... Negana to, taip pat nesvetima mintis yra ir ta, kad Dievas pasikviečia savajai tarnystei visus tuos šventus vyrus ar moteris, tuos, kurie jo kvietimą lyg būtų kažkuo nusipelnę ar užsitarnavę. Greičiausiai savo šventu ir nepriekaištingu darbu. Deja, gerbiamieji, visus panašios minties palaikytojus tektų skaudžiai nuvilti. Nuvilti, kad ir šiuo vienu pasakojimu:

Vieną dieną šv. Pranciškus, grįždamas iš giraitės, kur buvo meldęsis, jos pakraštyje pamatė brolį Motiejų, išėjusį jo pasitikti. Norėdamas ištirti šventojo nuolankumą, šis pusiau juokais Pranciškaus paklausė: „Kodėl paskui tave? Kodėl? Kodėl jie visi seka paskui tave?“ Šv. Pranciškus atsakė: „Ką tu turi omeny, broli Motiejau?“ „Aš klausiu, kodėl visas pasaulis, rodos, bėga paskui tave ir kiekvienas trokšta pamatyti tave, išgirsti tavo žodį, paklusti tau? Tu nesi gražus vyras, nei didžiai mokslingas, nei aukštos kilmės. Tad kodėl visas pasaulis seka paskui tave?“

 ai išgirdęs šv. Pranciškus pradžiugo dvasia, pakėlė akis į dangų ir ilgai stovėjo visu savimi paniręs Dievuje. Sugrįžęs į save, jis atsiklaupė ir garbino Dievą, Jam dėkodamas. Paskui su didžiu dvasios užsidegimu atsigręžė į brolį Motiejų ir tarė: „Tu nori sužinoti, kodėl paskui mane? Tu nori sužinoti, kodėl paskui mane? Tu iš tikrųjų nori sužinoti, kodėl visi bėga paskui mane? Aš tai gavau iš visa reginčio Dievo, reginčio geruosius ir piktuosius, kad ir kur jie būtų. Jo švenčiausios akys nematė taip nusidėjėlių nė vieno, kuris būtų bjauresnis ir niekingesnis už mane. Taigi tam nuostabiam darbui, kurį sumanė, Dievas nerado visoje žemėje menkesnės būtybės už mane, todėl jis pasirinko mane, nes Dievas pasirenka kvailus pasauliui, kad sugėdintų išminčius, pasirenka žemiausius ir labiausiai pasaulio paniekintus, kad paverstų niekais kilminguosius didžiūnus, ir galinguosius, idant visi suprastų, kad kiekvienas pranašumas, kiekvienas gėris yra iš Dievo, o ne iš kūrinio, ir kad nė vienas sutvėrimas nesididžiuotų prieš Jį, bet „kas giriasi, tesigiria Viešpačiui, kuriam garbė ir šlovė per amžius“ (Šventojo Pranciškaus Žiedeliai).

Galiausiai čia tektų nuvilti prisiminus ir apaštalą Paulių, ir jo Pirmajame laiške korintiečiams užrašytus žodžius:
Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims žemos kilmės ir paniekintas, net tai ko nėra, Dievas pasirink, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, – kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą (1 Kor 1, 27–29).

Įženkime į Naująjį Testamentą. Jis pradeda nuo neįtikėtinos istorijos. Angelas Gabrielius turi nešti žinią į Jeruzalę. Visos sąlygos žiniai priimti, atrodytų, buvo labai palankios. Šventas miestas. Šventykla. Šventų Švenčiausioji. Iškilmingiausia liturgijos akimirka. Uoliausiojo kunigo smilkalų aukojimas, žmogus ištikimas įstatymui. Atrodytų visa tai, kas palanku būtų priimti ir patikėti Dievo jam skiriama žinia. Deja, kunigas Zacharijas neparodė savo tikėjimo visiems ištartiems angelo žodžiams... Vėliau šis netikėjimas taps jo nebylumo ženklu.

Tad... dar vienas bandymas. Angelas eina nešinas kita žinia. Sąlygos kur kas kitokios: ne šventoji Jeruzalė, bet ne kartą blogai apkalbėtas Nazareto miestelis, ne šventykla, bet įprasta namų aplinka, ne kunigas, bet moteris, Dievo kūrinys, apie kurį Talmudas rašė: Įstatymo žodžiai geriau tebūnie sunaikinti ugnies, negu jie būtų skelbiami iš moters lūpų...
Taigi, jeigu kunigas Zacharijas nepatikėjo angelo jam skelbta žinia (nors praeityje tokių dalykų jau buvo nutikę Dievui veikiant, kad nevaisingosios moterys pagimdydavo), tai kaipgi Gabrielius turėtų pristatyti šitą žinią dvylikametei mergaitei, ko niekada dar nėra buvę žydų istorijoje, žinią, kuri sunkiai įsivaizduojama ir nusakoma žydų religijos kontekste, t.y. pačią didžiausią ereziją, kuri tik galėjo būti: tapti Dievo motina...

Ir šitoje neįmanomybėje Dievas vėlgi žino, kaip besielgiąs...
Marija priima.
Kas paskui? Toliau visų kitų pašaukimai, kurie taip pat buvo ne ką mažesnis to laikmečio viešas skandalas.
Kas būna pirmieji Jėzaus gimimo liudininkai? Valdžios atstovai? Garbūs kariūnai? O gal kuris nors iš švento gyvenimo vyrų, asketų, ar atsiskyrėlių?

Dievas pasirenka piemenis. Ne romantinius Betliejaus tvartelio personažus, kuriais esame įpratę grožėtis, bet tos epochos piemenis, tos epochos šarlatanus. Jeigu ir buvo asmenų, turinčių blogą vardą Izraelyje, tai buvo piemenys: asmenys, kurių reikėjo bijoti ir nuo kurių reikėjo laikytis per atstumą. Būdami atstu nuo civilinių įstatymų, šie žmonės buvo priskiriami sukčių arba plėšikų kategorijai. Jiems nebuvo išgelbėjimo vilties. Ir jie tai žinojo. Žinojo ir tai, kad atėjus Mesijui, jie iš jo gelbėjimo sąrašo bus išbraukti.

Todėl angelas, skelbdamas žinią, turėjo turėti apdairumo: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuri bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 10–12).

Angelas kviečia „nebijoti“. Tai reiškia, kad visa tai, ką jie apie save žinojo iki šiolei, visa tai, ko jie bijojo, – praeities šešėlis. Šitas Mesijas nėra Mesijas, kurio reikia bijoti, kuris teisia ar smerkia. Šitas Mesijas visų pirma yra kūdikis, kurį ras suvystytą ir paguldytą ėdžiose. Jis gims tokiu pat būdu, kaip ir jie gimė tarp gyvulių. ie nuėjo. Pamatė. Taigi sušvito viltis ir jiems, Izraelio beteisiams?

Kas vyksta toliau? Žinia trims astrologams. Tai žmonės, su kuriais buvo uždrausta bendrauti. Draudimo nepaisymas grėsė mirtimi. Pagonys – žmonės, kurie buvo laikomi „nešvariais“, ir visa, prie ko liesdavosi, jie paversdavo „nešvariu“.
Tad kokią prasmę jie gali turėti Viešpačiui?

Jeigu jis yra visos tautos Lauktasis, tai kaipgi šalia jo ne kunigai, teologai ar uolūs asmenys? Kodėl Dievas leido pirmiesiems sužinoti apie savo Sūnaus gimimą piemenims, magams, t .y. visiems tiems, kurie kad ir kaip savo jėgomis bandytų būti išgelbėti, bet...

„Žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpatys žiūri į širdį“ (1 Sam 16, 7). Marija tai gerai įsidėmi. Visa tai lygina su savo gyvenimu. Dievas nepakeitė metodo. Pasirenka tai, ko žmonės niekada nepasirinktų.

O galiausia su Jėzaus atėjimu netgi yra patikinama: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo Karalystę“ (Mt 21, 31).

TAIGI...
Tada, kai Jėzus paskelbė apie Dievo karalystės atėjimą, kas toliau? Toliau Jo žmonių bendruomenės formavimas. Šiam užmojui įgyvendinti Jis nebūtinai pasirenka žmones švento gyvenimo, pasirengusius, turinčius gerą vardą...
Nieko panašaus nerasime pažvelgę į Jėzaus pakviestuosius.
Jėzus nesibeldžia į vienuolyno duris... Šioje grupėje nėra kunigų, fariziejų, turtingųjų ar uoliųjų. Nieko panašaus.
Renkasi žvejus, kuklios to meto socialinės padėties žmones.
Kodėl?
Tam, kad pasiūlytų laimingą gyvenimą toli nuo jų tikrovės? Ne.
Tam, kad taptų žmonių žvejais.
Žvejoti žuvį – tai ištraukti žuvį iš jos aplinkos, vadinasi, ją numarinti. Žvejoti žmones – tai ištraukti juos iš mirties nasrų (vandens) tam, kad suteiktų jiems gyvenimą.
Negana to, Jėzus savo epochoje elgiasi pakankamai skandalingai: „Praeidamas jis pamatė Levį, Alfiejaus sūnų, sėdintį muitinėje, ir tarė jam: ‚Sek paskui mane!‘ Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį“ (Mk 2, 14). Muitininkas. Visos liaudies niekinamas ir nekenčiamas. Visos aplinkos laikomas oficialiu plėšiku. Pakviestas į Jėzaus kvietimą atsiliepia...
Moterys – visuomenėje turėjusios menkiausią balsą ir sunkiausią padėtį, prilygintos vergams – taip pat įeina į Jėzaus pakviestųjų sąrašą. Tampa prisikėlimo liudytojos.

Pašaukimas be jokių sąlygų. Kas toliau? Jėzus nei vieno neįpareigoją jo sekti. Jis kviečia. Tačiau tam, kuris apsisprendžia jį sekti, pristatomos sąlygos, reikalavimai, o jie yra radikalūs.

Jėzaus pakvietimas, jo išsirinkimas dar negarantuoja išganymo. Tai Judo pavyzdys. Išganymo galimybė atsiveria tik tada, kada asmuo, pasirinkęs sekti Jėzų, jo žinią perkeičia į konkretų savo gyvenimą, į konkrečią savo gyvenimo laikyseną.
Ką esu supratęs iš Dievo Žodžio?

Esu supratęs, kad Jėzaus tikslas yra suburti žmones, tarp kurių nebūtų čia „tavo“, o čia „mano“, bet kad kiekvienas iš jų pasidalytų su kitu, tuo ką jis turi. Jam reikia asmenų, kad kaip ir Jis ir su Juo dirbtų plečiant Dievo karalystę žmonių aplinkoje. Todėl iš savųjų reikalaujama labai daug. Nes nuo jų ištikimybės šiam įsipareigojimui priklauso naujosios Dievo sandoros sėkmė. Kitaip tariant, Dievo visagalybė pasireiškia per tų gyvenimus, kurie jį pasirenka...
Amen.