siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2008 09 08 Kun. Rolando Bičkausko (Kaišiadorių vyskupija) homilija Šiluvoje
Paskelbta: 2008-12-12

Viešpats trokšta dalyvauti visų mūsų gyvenimuose

Homilija pasakyta 2008 m. rugsėjo 8 d. 10 val. Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje

„Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: ’Dievas su mumis’“ (Mt 1, 23)
Šiandienos Dievo Žodis kalba apie viltį ir pasitikėjimą Dievu, apie mūsų abejones ir Dievo ištikimybę.

Jauni ir seni, vyrai ir moterys, turtingi ir vargšai – visi patiriame įvairių sunkumų, kai, atrodo, niekas negali padėti. Kyla pavojus pasiduoti pykčiui bei nevilčiai. Tuomet mums į pagalbą ateina Dievas. Jis neprimeta savęs, bet prabyla per ženklus.

Taip atsitiko ir Dovydo dinastijai. Ahazui esant Judo karaliumi, prieš jį ir Jeruzalę pakilo Aramo karalius Recinas ir Izraelio karalius Pekachas. Tuomet pranašas Izaijas įtikinėjo karalių: „Tik tvirtai tikėdami, tvirtai stovėsite!“ (Iz 7, 9). Tačiau Judo karalius Ahazas, matydamas beviltišką padėtį, nesikliauja Dievu, bet dėl asmeninio saugumo nusprendžia save ir savo karalystę palenkti Asirijai ir taip parduoti savo tautos nepriklausomybę. Dievo įkvėptas, Izaijas skelbė, kad asirų tauta, kuria karalius Ahazas pasitikėjo, įžygiuos į jų kraštą ir nusiaubs jį taip, tarsi per potvynį galinga Eufrato upė. (plg. Iz 5,8). Šis istorinis įvykis parodo, kad pasitikėjimas tik savo išmintimi neduoda norimų vaisių, o nemoralios priemonės priveda žmogų prie žlugimo. Tuo tarpu Dievas, nežiūrint karaliaus išdavysčių bei nuodėmių, išgelbės savo tautą ir apsaugos Dovydo dinastiją. Viešpats duoda ženklą – „Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis“ (Iz 7,14). Ahazo naujoji žmona susilaukė sūnaus, kuris paveldėjo Dovydo sostą, tačiau ne dėl Ahazo nedorų išskaičiavimų, bet tik Dievo dėka.

Ahazas vadovavosi savo logika, savo išskaičiavimais, bet nesikliovė Dievu, todėl žlugo. Ar taip nesielgiame ir mes? Šiandien turime Šv. Raštą, Bažnyčios mokymą, o dažniausiai vadovaujamės įvairiomis filosofijomis, prietarais, madomis... Todėl mūsų gyvenimai yra sudaužyti, juose daug baimių, nusivylimų. Kuo šiandien vadovaujasi mūsų tautos vyrai? Savo ar tam tikros grupės interesais? Dažnai skamba žodžiai: viską deriname prie Europos Sąjungos teisinių aktų. Tiesa, mūsų tauta referendumu pritarė narystei Europos Sąjungoje, bet kurti teisinę valstybę, teisinę tautų sandraugą privalome drauge su kitomis valstybėmis ir vadovaudamiesi sąžine, tiesa, o svarbiausia – Kristaus Evangelija. Be Dievo sukurtos civilizacijos ankščiau ar vėliau žlunga ir, kaip liudija istorija, išnyksta ne dėl išorinio priešo, bet iš „vidaus“. Be Dievo, be moralės žmogus žlunga. Nežiūrint Ahazo išdavysčių, Dievas išsaugojo savo tautą – tai vilties ženklas, kad nei mūsų vadovų, nei mūsų pačių nuodėmės nesužlugdys mūsų tautos. Tačiau pražūti galime kiekvienas atskirai.

Mato evangelijoje skaitėme kitą istoriją, kaip Juozapą išgąsdino ir privertė nerimauti žinia: moteris, su kuria jis buvo susižadėjęs, tapo nėščia. Kokios mintys turėjo kirbėti jo galvoje? Koks skausmas ir nusivylimas turėjo apimti sužadėtinį? Juozapas, nesuvokdamas šio slėpinio, bet būdamas teisus vyras, nenorėjo Marijai nešlovės. Jis ketino tyliai atleisti ją. Čia įsikiša Dievas per angelą paskelbdamas apie Jėzaus prasidėjimą iš Šventosios Dvasios. Šioje istorijoje Juozapas, gal ir nesuvokdamas šio slėpinio, pasitiki Dievu, ir jo nerimą Viešpats paverčia džiaugsmu, krizę – ramybe. Juozapas yra tikra priešingybė Ahazui. Jis priima Dievo ženklą, kurį anas atmetė.

Matas pasitelkia pranašo Izaijo pranašystę. Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“ (Mt 1, 23). Anot evangelisto, Izaijo pranašystės išsipildymas pranoksta ankstesnį aiškinimą. Dievas gelbsti ne tik Dovydo dinastiją, bet ir visą žmoniją. Viešpats trokšta dalyvauti visų mūsų gyvenimuose, nori mums padėti ir svarbiausia – išgelbėti.

Ahazui buvo sunku patikėti Dievo duotu pažadu. Mums taip pat dažnai sunku pasitikėti Dievu. Tačiau mes turime Juozapą bei jo sužadėtinę Mariją - vilties Motiną. Jai, kaip ir Juozapui, reikėjo didelio pasitikėjimo ir vilties. Ji patikėjo, kas nesuprantama ir nesuvokiama, tapti motina, kai buvo susižadėjusi, tapti motina be vyro, tapti motina tokioje aplinkoje, kurioje vienišas motinas smerkia...Bet Marija, būdama nuolanki tarnaitė, priėmė jai skirtą užduotį. Koks didelis kontrastas tarp Dievo Motinos vilties ir mūsų nekantrumo. Dažnai nesugebame išlaikyti nei pastangų, nei vilties. Todėl turime gyventi šalia Mergelės, jei tikrai norime visose gyvenimo situacijose pasitikėti Dievu ir juo vadovautis, turime būti su Marija, norėdami pasiekti svarbiausią savo gyvenimo tikslą: susitikti Kristų šiame gyvenime, o paskui – amžinybėje. Nežiūrint mūsų silpnumo, Dievas lieka ištikimas, jis laukia, kad, sėdėdami ant savo vilties duženų, suprastume, kad ne mes, o Jis - Emanuelis gelbsti mus.

Priimkime šią žinią, atsigręžkime į mus mylinti Jėzų, kuris parodė mums meilę iki galo. Patikėkime jam savo rūpesčius ir vargus, jis mus išvaduos. Tikėjimo ir vilties mokykloje maldaukime Dangiškąją Motiną: Marija, Vilties Motina, globok mus, vargšus, savo vaikus, padėk priimti evangelistų užrašytą žodį kaip tavo Sūnaus Žodį ir juo gyventi. Mokyk mus ir mūsų tautos vadovus pasitikėti tavo sūnumi Kristumi, globok mūsų tėvynę Lietuvą.
Amen.