siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2008 09 10 Kun. Remigijaus Kavaliausko (Panevėžio vyskupija) homilija Šiluvoje
Paskelbta: 2008-12-12

Melsti Marijos užtarimo pašaukimo baruose

Homilija pasakyta 2008 m. rugsėjo 10 d. 10 val. šv. Mišiose Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje

Katalikų Bažnyčios Katekizme skaitome: „Tikėjimas yra Dievo dovana. „Kad šis tikėjimas pasireikštų, reikalinga mus pranokstanti ir padedanti Dievo malonė bei vidinė Šventosios Dvasios pagalba.“ Taigi Dievo malonė ir Šventosios Dvasios pagalba. O malones Viešpats mums žeria be saiko. Ar mes tai įvertiname?

Anot malonės dainiaus šv. apaštalo Pauliaus, dėkojimas yra pirmas dalykas, kurį turi padaryti kūrinys, atsiliepdamas į Dievo malonę; Pirmajame laiške korintiečiams jis rašo: „Aš nuolat už jus dėkoju Dievui, kad dėl Jėzaus Kristaus Dievas suteikė jums savo malonę.“ Paskui Dievo malonę turi sekti žmogaus dėkingumas. Beje, argi žmogus galėtų ką nors duoti mainais. Tačiau dėkoti pirmiausia reiškia pripažinti malonę, suprasti, kad ji duodama veltui. Tad dėkingumas yra labai svarbus elementas žmogaus religinėje praktikoje.

Marijos Magnificat yra tobulas dėkojimo pavyzdys. Gal ir gerai, kad hebrajų kalboje nėra atskiro žodžio, reiškiančio dėkojimą. Tuomet mes girdime šlovinimą, kuris apima ir dėkojimą, ir džiaugsmą, ir visą atvertą širdį. „Mano siela šlovina Viešpatį.“ Tai buvo ne vienkartinis, dar labai jaunos Marijos, išsiveržęs širdies pliūpsnis. Ji, kiek mums Biblija leidžia pažinti, visą savo gyvenimą gyveno šiais žodžiais. Gal ir dėl to šį himną mes kartojame Valandų liturgijoje, nors būtų gavėnios rimtis bei susikaupimas ar Didžiosios savaitės kruvini įvykiai.

Tačiau labai klystume, jei manytume, jog Marijos gyvenimas buvo rožėmis klotas. Dievo Motinos nesumeluotas paprastumas ir nusižeminimas ir buvo raktas į Viešpaties širdį. Sunaikinti nuodėmės blogį, sutrupinti žalčio galvą, – toks vaidmuo buvo skirtas trapiai ir, atrodytų, visai netinkančiai mergaitei. Malonės dovana, kuria apdovanojo ją Viešpats, tapo nepajudinama uola, ant kurios buvo statomas visas Įsikūnijimo paslapties rūmas.

Jonas Paulius II enciklikoje Redemptoris mater rašė: „Marija, įsikūnijusio Žodžio Motina, yra pačiame šio priešiškumo, kovos, ženklinančios žmonijos žemiškąją istoriją ir pačią išganymo istoriją, centre. Tokioje vietoje Marijai, priklausančiai prie „Viešpaties nuolankiųjų ir vargdienių”, kaip jokiam kitam žmogui, būdinga „malonės kilnumo šlovė“, kuria Tėvas „apipylė mus dėl Mylimojo“, ir ši malonė lemia visos jos egzistencijos nusakomą didybę ir nepaprastą grožį. Todėl Marija Dievui ir visai žmonijai lieka nekintančiu ir neliečiamu Dievo išsirinkimo, apie kurį kalbama Pauliaus laiške, ženklu. Šis išsirinkimas galingesnis už bet kurią blogio ir nuodėmės patirtį, už visą „priešiškumą”, ženklinantį žmogaus istoriją.“
Betgi šis išrinkimas paliečia ir mus. Per Krikštą esame tapę Dievo vaikais ir Dangaus paveldėtojais. Žiūrėdami į Mariją, kuri buvo priešiškumo centre, mes galime viltingai prašyti pagalbos tos, kuri jau įveikė šėtoną. Mokėti savo nuogąstavimus sudėti prie Marijos kojų – svarbi mūsų tikėjimo gyvenimo dalis. Tik ta, kuriai Viešpats davė daugiausia malonių, gali mus padrąsinti. Beje, už mus ji tikrai nenueis tų kelių, kurie skirti tik mums. Tačiau daugelis žinome, kaip svarbu palaikymas, buvimas šalia, netgi pritariantis žvilgsnis.

Tikėti ar netikėti – tai širdies dalykas. Bet jeigu bent sykį esi pajutęs jos žvilgsnį, niekada negalėsi duoti jai kito vardo. Tik Malonės pilnoji, tik Užtarėja, tik Gailestingumo Motina.

Dievas pasiliko duonos ir vyno pavidalu mūsų istorijoje iki pasaulio pabaigos ir jau dabar persmelkia žmogaus prigimtį savo prigimtiniu šventumu. Sudabartinęs mirtį ant Kryžiaus ir prisikėlimą Šv. Eucharistijoje, savo istoriją žemėje, atspindėtą Šventajame Rašte, jis pavertė mūsų dvasinio gyvenimo dabartimi.

Štai šio Įvykio dabartis ir leido atpažinti Mergelės Marijos motinystę mūsų gimime iš Šventosios Dvasios. Jos Nekaltumas tapo Naująja žeme, kurioje Dievo Dvasia perkūrė žmogaus prigimtį ir visą kūriniją. Ji pati tapo Dievo ir kartu Žmogaus Sūnaus bei Naujosios kūrinijos motina.

Šiandien, melsdamiesi už pašaukimus, iš naujo išgirskime ką Jonas Paulius II kalbėjo apaštališkame paraginime Pastores dabo vobis: „Kiekvienas kunigo ugdymo aspektas gali būti siejamas su Marija kaip žmogumi, kuris labiau negu visi kiti atsiliepė į Dievo pašaukimą; ji tapo tokia Žodžio tarnaite ir mokine, jog savo širdyje ir kūne pradėjo žmogumi tapusį Žodį, kad galėtų jį dovanoti žmonijai; ji buvo pašaukta auginti vienintelį ir amžinąjį Kunigą, nuolankų ir paklusnų jos motiniškai valdžiai. Savo pavyzdžiu ir užtarimu Švenčiausioji Mergelė ir toliau sergi pašaukimų ir kunigiškojo gyvenimo Bažnyčioje plėtojimąsi.“

Taigi šiandien gera proga vėl bendruomenėms glaustis kartu ir melsti Marijos užtarimo pašaukimo baruose. Prabilti į kiekvieną šeimą, kad pašaukimas gali būti ugdomas tik nuolankumo ir tarnavimo dvasioje. O jos mokytoja yra ne kas kitas kaip Marija.

Natūralu, jog galime suabejoti, ar Dievas iš tikro nuverčia galiūnus nuo sostų, apdovanoja alkstančius ir išaukština pažemintuosius? Juk ir praėjus dviem tūkstančiams metų, mes vis dar matome turtuolius, tampančius dar turtingesniais, ir vis labiau į skurdą klimpstančius vargšus. Jei galiūnai ir nuverčiami nuo sostų, tai juos pakeičia kiti galingieji, o mažieji taip ir lieka apačioje.

Visa tai, kas giedama Magnificat, idealiai tinka Bažnyčios užuomazgai. Viešpats paliko savo įsteigtą bendriją, kur ne viešpataujama, o tik tarnaujama. Tai yra tikra visuomenės alternatyva. Toks yra Bažnyčios idealas, nuolat liekantis kaip siekinys. Mus stiprina tikrumas, kad Dievas mus myli, kad jis atleido nuodėmes, kad yra gailestingas. Tai suvokiant, spontaniškai kyla atsakas – Dievo garbinimas ir džiaugsmas juo. Tai jau yra pratinimasis prie dangaus ir jo įžvalga – juk dangus ir reiškia nuolatinį džiaugsmą geruoju gailestinguoju Dievu. Marijoje Dievas padovanojo mums laimingo, visaverčio žmogaus pavyzdį.

Negana to, Marija ne tik suprato nuolankumo dorybės svarbą, bet ir padėkojo Dievui už tai beveik tais pačiais žodžiais, kuriuos ištars Jos Sūnus kiek vėliau: „Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams.“

Tik nusižeminimu galime paaiškinti Marijos išrinkimo paslaptį. Ji buvo Malonės pilnoji, nes joje nebuvo tuščios savimeilės.
Išties nė vienas iš mūsų nesugebėsime pasiekti Marijos nuoširdaus nusižeminimo ir tikėjimo paprastumo, tačiau visuomet galime glaustis prie jos, prašydami sustiprinti mūsų tikėjimą, išmokyti jausti galingą ir drauge meilią Viešpaties ranką, kai būna sunku. Tai malda, kuri šiandien turėtų veržtis iš kiekvieno tikinčiojo lūpų, kreipiantis į tą, kurią Bažnyčios liturgija linksniuoja nuostabiausiais litanijos kreipiniais.

Šventasis Tėvas Benediktas XVI Marijos Ėmimo į dangų iškilmės homilijoje kalbėjo: Kristus nugalėjo mirtį meilės jėga. Tik meilė yra visagalė. Tik meilės dėka jis už mus mirė ir nugalėjo mirtį. Tik meilės dėka įmanoma patekti į gyvybės karalystę. Marija į ją įžengė sekdama savo Sūnų. Dalyvavusi jo kančioje, ji dalyvauja ir jo šlovėje. Marijos numintu taku galime eiti ir mes visi. Dėl to mes ją vadiname „Dangaus vartais“, „Angelų karaliene“, „Nusidėjėlių gynėja“. Tai protu nesuvokiami labai subtilūs dalykai. Tačiau paprastas tikėjimas ir tyli malda mums padeda kalbėtis su Dievu ir girdėti ką Viešpats sako mūsų širdžiai.

„Mano siela šlovina Viešpatį“ – susirinkę Šiluvos Dievo Motinos šventovėje išdrįskime pasakyti šiuos žodžius kaip padėką Dievui už malones, kurių tiek daug patiriame Marijos užtarimo dėka. Amen.