siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2008 09 07 Prel. prof. Vytauto Stepono Vaičiūno OFS homilija Šiluvoje
Paskelbta: 2008-09-07

Dievo malonės gyvasis šaltinis

Homilija pasakyta 2008 m. rugsėjo 7 d. 10 val. šv. Mišiose Šiluvos bazilikoje

Švč. M. Marija visa savo esybe yra susivienijusi su Dievu. Tos vienybės spindesys žadina žmonių pasitikėjimą Marija, o per ją – ir Dievu. Ypač sunkiomis valandėlėmis pavieniai žmonės ir bendruomenės kreipiasi į Dievo Motiną pasitikėdami, kad ji išves iš tragiškos nuodėmės nelaisvės ir padės susivienyti su Sūnumi Dievo vaikų laisvėje. Kad taip galėtų atsitikti, puikiai suprantame – reikia žmogaus bendradarbiavimo su Dievu ir pasitikėjimo kovojant su silpnybėmis ir nuodėme.
Lietuvoje tos pergalingos galios kovoje su blogiu simboliu tapo Šiluvos Dievo Motina. Savo malonės galingais spinduliais ji įveikia visos tautos tvirčiausias užtvaras ir išveda savo sūnus ir dukras į Dievo vaikų laisvę. Tai liudija visa 400 metų istorija.
Po kryžiumi stovėjo Jėzaus Motina. Dangus smarkiai apsiniaukė, įžiūrimas tik mirštančiojo kūnas. Sustingusiomis nuo skausmo ašaromis Marija žiūri į iškankintą Sūnaus veidą, kuriame jau atsispindi mirtis. Daugiau atspėja negu girdi paskutinį lūpų šnabždesį : „Atlikta!“ Turbūt ji vienintelė tylinti Motina, kaip ir kiekvienas žmogus, savo giliausia vidine kančia ir vienišumu stovėdama po kryžiumi, laukė, kuo baigsis ta savanoriška kančia ir mirtis. Dievas panoro, kad, pasisėmusi galios iš Kryžiaus, ji taptų visų krikščionių Motina, o mes per ją suprastume gyvenimo ir kančios prasmę. Mes taip pat stovime po kryžiumi. Nukryžiavimas yra ne tik Kristaus, bet ir mūsų reikalas. Juk ir mes konkrečiame savo gyvenimo kelyje susitikome su kentėjimais. Gal tai buvo mūsų mylimo asmens mirtis, gal sutikome neištikimybę to, kuriuo labai pasitikėjome, gal mus ar artimuosius ištiko luošumas, nepagydoma liga. Kokia didžiulė dvasinė tamsa mus tuomet apgaubė, kokie pasijutome vieniši.

Marija yra neišsemiamas dvasinis šaltinis, nes ji yra visų mūsų Motina. Kiekvienas galime pasakyti, jog Jėzus mane sustiprino, pamilo ir pakvietė: „Ateik ir sek paskui mane“ (Mk 10, 21). Tam tikru gyvenimo momentu Jėzus atkreipė į mane ypatingą dėmesį ir pamilo už mano meilę Jam. O tada, kai Jis kabojo ant kryžiaus, kada kreipėsi į savo Motiną ir mylimąjį Mokinį Joną: „Štai tavo Motina“ (Jn 19, 27), ypač pamilo mane. Jei jaunuolis tame kvietime priėmė kunigystės pašaukimą, tai reiškia : „patikėti meile“ (1 Jn 4,16), todėl jam ypač tapo artimi Jėzaus žodžiai nuo kryžiaus: „Štai tavo Motina“. Šitokio tikėjimo ir pasitikėjimo galia visą gyvenimą yra statomas kunigystės rūmas. Kunigystė įgauna ypatingą panašumą į tą, kuris laisvai, kaip Marijos Sūnus, tapo pirmgimiu tarp daugelio brolių (Plg. Rom 8, 29). Motinai Marijai užtariant ir įsiklausant į Jėzaus žodžius, kiek gimė pašaukimų vienuoliniam gyvenimui, kiek kilniausių pašaukimų radosi katalikiškoms šeimoms...

Žvelgiant į skausmingą Jėzaus veidą, išsiveržia galinga Kristaus jėga ir paliečia tuos, kurie nemoka žvelgti į Nukryžiuotąjį, nes dažniausia yra paskendę savimeilėje ir puikybėje. O gyvenimas šalia mūsų bėga tolyn, tarsi nieko nebūtų įvykę.
Galutinis kentėjimo paslapties išrišimas, kurio susiraizgymo išsprendimas peržengia viso gyvenimo ribas, pranoksta žmogiškų galimybių ribas. Todėl mums į pagalbą ateina Švč. Dievo Motina. Jos tyliame šventume mums gali pasisekti išgirsti Dievo balsą. Todėl atsistokime prie jos po kryžiumi. Jos artumoje mūsų gyvenimo įvykiai tikrai įgaus kitą prasmę. Ir galbūt staiga, stovint po kryžiumi, mes pažinsime gal per mažai mūsų pažintą Jėzų. O gal atsitiks mumyse kažkas dar daugiau, kai suprasdami savo kentėjimų prasmę nebenorėsime buvusių tariamų malonumų, nes kančios galia įgavome naujų jėgų ir žinių iš tos trykštančios paslapties, kuri buvo panaši į tą, kuri sklido į Motiną Mariją po Kristaus kryžiumi.
„Štai tavo Motina“.

Pabandykime tuose žodžiuose atrasti aukščiausią patvirtinimą, kad tai, ką žmonės norėjo sulaužyti, Marijos rankose išliko sveika ir tų pačių rankų esame tvirtai apglėbti. Tik turime patys to norėti. Jos visada yra pasirengusios mus apglėbti. Į jos rankas privalome atiduoti savo širdis. Juk senelis Simeonas išpranašavo Marijai : „Ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2, 35). Jėzaus širdis buvo perverta ietimi, o Marijos širdis buvo perverta skausmo kalaviju, vadinasi, liko atverta. Tai tikras slaptas viso mūsų atpirkimo paslapčių lobynas. Jos širdis liko atverta, kad galėtume į ją sudėti visa, kas yra mūsų viltys, troškimai, gyvenimo atsakomybė, kad, pasitikėdami ta širdimi, būtume saugūs.

Šis M. Marijos pasirodymo Šiluvoje 400 m. Jubiliejus teįkvepia mus didžiosioms gyvenimo vertybėms: Tėvynės meilei, šeimų tvirtumui, asmeniniam tobulėjimui. Ši Šventovė tegul tampa mūsų tautos ir asmeninio gyvenimo traukos centras, o drauge ir viso pasaulio tikinčiųjų centras. Tas didysis „Tebūnie“, ištartas Marijos savo Sūnui, pasilieka šioje vietoje amžiams kaip Dievo malonės gyvasis šaltinis. Amen.