siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2008 09 12 Kun. lic. Ričardo Banio konferencija Šiluvoje švenčiant Ligonių ir medicinos darbuotojų šventę
Paskelbta: 2008-11-03


„Anuo metu Jėzus bylojo: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 11, 28–30)

1. Žmogus dėl žmogaus: pašaukimas būti vieni kitiems

Mieli sesės ir broliai, manyčiau, kad šią mato Evangelijos ištrauką esate girdėję ne vieną kartą. Ramybe ir dieviška globa dvelkiantys žodžiai mus skatina ne tik pajusti Viešpaties gydančių rankų prisilietimą prie įvairių mūsų gyvenimo kūno žaizdų, bet ir tie patys žodžiai mus kviečia nebijoti paimti ant savo pečių jungą. Ne, tai nėra jaučio, tempiančio arklą, jungas. Šis elementas simbolizuoja aukos už kitą naštą, atsakomybės už šalia esantį brolį ar sesę krūvį. Tai gali būti ir įsigyvenimas, įsijautimas į vargstančio ir kenčiančio artimo būseną, kurioje patiriamas romumas ir širdies nuolankumas. Tad šis jungas tampa artimo meilės mokykla, kurioje visi turėtume išlaikyti meilės įstatymo egzaminą, po kurio galėtume dar geriau suprasti, kad mūsų atėjimas į šį pasaulį nėra vien mūsų asmeninis reikalas, mūsų tėvų privatumo dalykas. Mūsų atėjimas gyvenimui į pasaulį yra skirtas dėl kitų.

Kurdamas gyvąją ir negyvąją gamtą, Viešpats matė, kad viskas, kas buvo sukurta buvo gera (plg. Pr 1, 25). Dievo kūryboje nebuvo tuštumos, reiškiančios nebuvimą, bet buvo gyvybės alsavimo progresas, savo kulminaciją pasiekęs tada, kada buvo sukurtas žmogus. Jei mes atidžiau įsigilintume į Pradžios knygoje aprašytą pasaulio sutverimą, pastebėtume vieną įdomų ir, sakyčiau, esminį dalyką: kol dar nebuvo sukurtas žmogus, nors jau Žemėje ir buvo gyvybės įvairovė, Pradžios knygos žodžiai mūsų mintyse skamba tarsi begarsiai. Keista, nes gamtoje visada pilna įvairiausių garsų. O čia aprašomi Dievo kūrybos veiksmai tarsi begarsiai. Garsas, tiksliau – balsas pajaučiamas atsiradus žmogui. Bet ir tai ne iš karto. Adomas – pirmasis žmogus – prakalba, kada šalia jo atsistoja toks pat kaip jis – jo žmona Ieva, tapusi ne tik Adomo gyvenimo bendrakeleive, bet ir viena lemtimi, kurioje kartu bus išgyvenami laimės ir vargo momentai (plg. Pr 3, 22–25).
Vyro ir moters kaip poros, papildančios vienas kitą, sukūrimas per visą žmonijos istoriją iki mūsų dienų reiškė visos žmonių giminės pašaukimą būti ne banda (kaip gyvulių pasaulyje), bet visuomene, kurioje kiekvienas turi būti atsakingas už šalia esantį.

Kol žmonių širdžių nebuvo okupavusi puikybės, godumo, valdžios troškimo bet kokiomis priemonėmis nuodėmė, galime manyti, kad žmogus sunkiai įsivaizdavo, kas yra vienatvė, kas yra abejingumas kito skausmui, kas yra nepadėti į bėdą papuolusiam savo gentainiui.

Modernaus žmogaus, drįstančio save vadinti civilizuotu žmogumi, gyvenime tokie aukščiau minėti dalykai, deja, tapo pilkos kasdienybės realijomis. Kūno ir išorinio gyvenimo kultas kėsinasi į dvasios pasaulį, bandydamas jį iškreipti arba išstumti iš gyvenimo kaip nepatogų ir nereikalingą laisvo ir šiuolaikiško žmogaus poreikiams. Materializmo viliojamas žmogus labai dažnai nepasitenkina materijos viduriu, bet nueina į ekstremalumus, tampančius mūšio lauku dėl didesnio pinigo, riebesnio kąsnio.

Kartūs yra ir valdžios troškimo bet kokiomis priemonėmis nuodėmės vaisiai. Jų kartumas jaučiamas ten, kur net iš žmogaus nelaimės yra daromi pinigai, kur manipuliuojama kito žmogaus patiklumu, naivumu, kur liga ir skausmas dažnai tampa biurokratijos ir popierizmo dalykais.

O juk modernios visuomenės lozunguose dažnai skaitome apie bendrą žmonių gerovę, apie vertybes, apie atjautą. Kiek pinigų yra išleista socialinėms reklamoms miestų gatvėse, televizijoje bei radijuje! Deja, kur nėra įdėta širdies, paženklintos Dievo vardu, ten yra tik kaukės, tik išorė. O dvasinių vertybių nuvertinimas dažnai pagimdo cinišką ir chamiškumu dvelkiantį žmogų, neturintį geros valios sugyventi su kitais ir gyventi atjautos dvasia. Filosofas Leonidas Donskis tokį asocialumą palygina su chamizmo fenomenu, neturinčio socialinio nervo ir pasireiškiančio kaip savotiška pasaulėžiūra, kategoriškai neigiančia kito žmogaus pagarbą ( Plg. Leonidas Donskis, Be pykčio. Vienerių metų minčių žemėlapis, Versus Aureus, Vilnius, 2006, p.66–67).

Bet, ačiū Dievui, dar turime nemažą viltį, kad žmonių tarpusavio santykių krizės mūsų visuomenėje kada nors pasibaigs. Mes, katalikai, šioje misijoje turime eiti pirmi, ypač padėdami jaunajai kartai – mūsų ateities vilčiai augti gerais katalikais ir pavyzdingais evangeliniu socialumu paremtais piliečiais. Turime ir nemažai gero jaunimo, ir galiu tvirtai pasakyti, kad tai nėra mažuma.

Štai kartą internete (www. skrynia) radau vienos mergaitės laišką nepažįstamam ligoniui: „Nors už lango žiema, mano širdyje pavasaris... Norėčiau, kad tas pavasaris sušildytų ir Tave. Norėčiau, kad niekas nebebūtų vienišas ir liūdnas. Norėčiau, kad visi mylėtų ir būtų mylimi... Tau, mielasis Drauge, linkiu ramybės sapnuose, meilės širdyje ir sveikatos... Nors tai banalu – šie palinkėjimai kartais gali būti naudingi. Tiesiog nereikia pamiršti, kad pasaulyje yra žmogus, kurio tu nepažįsti, bet jis tave karštai myli“ (Iveta, 13 m.).

Tokio jaunimo, jautraus ne tik ligoniams, bet ir kitiems sunkumus išgyvenantiems žmonėms turime daug, nors apie tai mažai yra kalbama. Daugiau girdime ir matome apie kriminalinius jaunus nusikaltėlius. O mes kalbėkime apie gražų savo dvasia jauną žmogų, kurio širdis nėra akmuo krūtinėje. Turime nenustoti kalbėti ir veikti vardan Viešpaties pašaukimo būti vieni kitiems.

2. Dievo širdis atiduota žmogui

Pokalbiuose biblinėmis temomis dažnai girdžiu klausimus: „Kodėl Šventajame Rašte Dievas taip skirtingai pavaizduotas? Kodėl vienur jis rūsčiai ir kartais, atrodo, žiauriai elgiasi su žmogumi, o kitur jis pravirksta dėl silpno žmogaus nesėkmės, apkabina švelniai vargo naštos suluošintą žmogų?“ Ar tai tas pats Dievas?


Skaitydami Bibliją nuo pat jos pirmosios knygos iki paskutinės, galime tik nustebti ir kartu žavėtis Dievo širdies slėpiniu. Jis tarsi platus ir gilus vandenynas: vienu metu jis ramus, kitu – audringas, keliantis baimę... Pirmajam žmogui, išmainiusiam Dievo meilę ir globą į rojaus medžio vaisių, Dievas nėra šimtu procentų griežtas teisėjas ir baudėjas, nes Jį išdavusį žmogų apvelka, palikdamas kūrybos metu atsiradusį maistą, ir dar geriau: Dievas žmogui palieka pačią kūrybos mintį, kad žmonių giminė, su kokiais trukumais ji būtų, ir toliau galėtų vadintis Dievo bendradarbe (plg. Pr 2, 19; 3, 21).
Nuostabą kelia ir Dievo elgesys, vedant savo išrinktąją tautą į pažadėtąją žemę: Izraelio Dievas guodžia, drąsina, moko, maitina, bet ir skaudžiai baudžia, bara savo neklusnią tautą. O paskui ją vėl apkabina ir atveda į Sandoros žemę (plg. Įst 1, 19–25).

Skaitydami apie Izraelio tautos kelionę į Pažadėtąją Žemę, galime rasti labai prasmingą ir dieviškumu dvelkiantį simbolį, pažvelgdami į Sandoros skrynią. Izraelitai ją nešė per dykumą. Tai turėjo būti irgi nelengva, nes dykumoje bet koks svoris, net ir pats mažiausias, sukelia papildomą jėgų eikvojimą ir nuovargį. Atrodo, kad su Sandoros skrynia buvo nešamas ir Sandoros iniciatorius – Izraelio Dievas. Tačiau giliau įsimąsčius į šito simbolio prasmę, galime pastebėti, kad Dievas, o ne vien žmonės nešė Sandoros skrynią. Pats Dievas nešė ir savo tautą, tuo pačiu metu mokydamas ją imti atsakomybės jungą, išmokydamas nuolankumo ir romumo.

Neapleido Dievas savo tautos ir prieštaringai vertinamais pranašų laikais, kada žmogaus širdis blaškėsi tarp ištikimybės Sandorai ir parsidavinėjimo stabų kultūrai. Viešpaties Dvasios vedami, pranašai buvo ne vien tie, kurie perspėdavo Izraelį, kada jis atitoldavo nuo savo Dievo. Pranašai buvo ir Dievo širdies balso liudytojai, net ir sunkiais Dievo tautos laikais nenustoję kalbėti apie ištikimojo Dievo tėvišką apkabinimą (plg. Iz 43, 1–21).

Biblijos mokykla, kalbėdama apie Dievo buvimą šalia žmogaus, mums parodo nenuginčijamą faktą: Dievo širdis priklauso žmogui, nes ji atiduota žmogui. Atiduota, nes Dievas įsimylėjo žmogų. O jei įsimylima, tada atiduodama kitam visa, kas yra brangu. Mes galime pasakyti: „atiduodama širdis“.

Tad biblinis Dievas nėra baugus ir keliantis baimę. Biblinis Dievas po truputį pratina tų ir mūsų laikų žmogų įsiklausyti į Jo širdies balsą. O tam reikia nutildyti bet kokias nereikalingas emocijas, sielos triukšmą, nustoti įtarinėti Dievą aplaidumu ir abejingumu, nestovėti populizmo, „duonos ir žaidimų‘ minioje, (kur būna dažnai bevaisė dauguma), bet būti saujele žemės druskos, ir žiburėliu pasaulio šviesos. Šie ir kiti evangeliniai dalykai mums leis dar kartą įsitikinti, kad Dievo širdis yra mūsų nuosavybė, mūsų paveldas, privilegija, gauta iš Dievo meilės. O atėjus laiko pilnatvei Kristus dar kartą priminė jau savo kartos tautai, kad jis, kaip ir Jo Tėvas, yra visų žmonių atgaiva, viltis ir dvasios stiprybė. Žodžio, tapusio Kūnu, apsigyvenimą žmonių pasaulyje galėtume pavadinti pačiu tvirčiausiu antspaudu Dievo širdyje kaip meilės sutartyje. Ir ši sutartis tebegalioja mūsų dienomis.

3. Jėzaus glėbyje – vargo mažutėliai

Kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje (buvo dar sovietiniai laikai), iki šių dienų prisimenu ateistinei propagandai skirtą stendą, „kruopščiai“ prižiūrimą mokyklos ateistų būrelio. Stende dažnai buvo patalpinamos, neva, „dokumentinės nuotraukos“, rodančios krikščionybės baisumus, Kristaus istorinio netikrumo faktus ir t. t. Gerai prisimenu vieną nuotrauką, kurioje buvo pavaizduotas afrikietiškos išvaizdos berniukas, ant kurio kaklo matėsi užkabintas nedidelis medinis kryželis. Atrodo, nieko čia tokio, jei nuotrauka nebūtų turėjusi šalia priklijuoto komentaro: „Katalikų bažnyčia iš jo atėmė viską, o paguodai paliko tik kryželį...“ Tada ir dabar šis „komentaras“ man atrodė kaip dar viena melo purvo sauja, sviesta ne tik į Dievą, Bažnyčią, bet ypač į tiesą. Na, sakykime, tai buvo ateistinės propagandos laikai, buvo skatinama neapykanta religijai. Tačiau ir mūsų dienomis pasitaiko, deja, nemažai žmonių, kurių sielos pasaulyje dar liko ateizmo nuodų. Jie neleidžia žmogui pilnai pasveikti ir pažinti tiesą, realiai ją išgyventi, nuoširdžiai ieškant atsakymų į įvairius gyvenimo klausimus, tarp jų ir klausimus, liečiančius, gyvenimą, žmogaus kančios problemas, tikėjimą ir Kristaus mokslo pažinimą.

Jei žmogus neieškos atsakymų, užgriuvus net ir menkiausioms bėdoms, jis palūžta, jo tikėjimas Dievu pradeda nykti, o pasitikėjimas kitais žmonėmis dažnai išgyvena didelę krizę. Manęs, kaip kunigo, pasauliečiai dažnai paklausia kodėl, sunkumams ir bėdoms užgriuvus, Dievas, kuris yra visur ir visada, staigiai neišvaduoja žmogaus iš tos sunkios būsenos? Kodėl Dievas atrodo tylintis ir kažko laukiantis? Jei į šiuos ir panašius klausimus atsakyčiau šabloniškai: „Na, tokia Dievo valia“, pasielgčiau padaręs šventvagystę prieš Viešpaties meilę žmogui. Vieną iš geriausių atsakymų galime rasti Evangelijoje pagal Matą (plg. Mt 6, 25–34). Jėzus, mokydamas savo sekėjus, jiems primena ir apie Dievo Apvaizdos nuolatinę globą. Jei dangiškasis Tėvas pasirūpina žemės augalais ir dangaus sparnuočiais, tuo labiau žmogaus gyvenimas su savo šviesiomis dienomis ir tamsiomis naktimis Dievui begalybę kartų yra brangesnis. Dar Jėzus primena, kad Dievo karalystės ieškojimas yra prioritetinis žmogaus veikimas, o visa kita jau yra antraeiliai dalykai (plg. Mt 6, 33).
Spręsdami savo ir kitų gyvenimo sunkumų uždavinius, pirmiausia pažvelkime į paties Jėzaus gyvenimą žemėje. Jėzaus gimimas paprastumu ir neturtu dvelkiančioje aplinkoje mums rodo, kad Dievas, atėjus laiko pilnatvei, pasirinko evangelinių mažutėlių pusę. Ir pati laiko pilnatvė rodo, kad jos pradžia bus pažymėta dievišku dėmesiu vargstančiam žmogui.

Išganytojo laikais, kaip ir mūsų dienomis, žmonės kentė ne tik ligas ir negalias, bet ir išgyveno savo moralines krizes, ypač tie, kurie dėl savo asmeninio gyvenimo klaidų visuomenės buvo pasmerkti ar nustumti į šalį. Tad Jėzaus meilės veikimo metodas galėtų būti suskirstytas į tris dalis:
1. Žodinis mokymas, padedantis žmogui suvokti, kas yra Dievas, koks Jis yra ir kaip Dievas norėtų bendrauti su žmogumi, pilnutinai atskleisdamas savo slėpinius iki galutinio Dievo karalystės įsigalėjimo.
2. Fizinių ligų ir negalių išgydymas, padedantis sirgusiam ir pagydytam žmogui pasijausti visaverčiu ir vėl visiškai įsitraukti į to meto bendruomenės gyvenimą.
3. Moralinių ir dvasinių ligų gydymas, atskleidžiantis Dievo pasiaukojamą kovą prieš Blogį, iš kurio eina visos pasaulio ir žmonių bėdos.

Naudodamas trilypį savo dieviškos meilės veikimo metodą, Jėzus siekia gana svarbaus savo tikslo: ne tik išlaisvinti iš vargo naštos žmogų, ne tik jam suteikti atgaivos bei išlaisvinimo džiaugsmo jausmą, bet ir paskatinti žmogų prisidėti prie Dievo meilės veikimo, tampant Dievo bendradarbiais ir gyvenant tikėjimo, vilties ir meilės dvasioje.

Šis metodą Jėzus taiko visiems savo mažutėliams – ne tik vargo liaudžiai, bet ir tiems, kurie save laiko tautos valdininkais ar elito atstovais. Taip ir mūsų dienomis šis metodas yra aktualus. Vargas ir bėdos aplanko ir paprastą tarnautoją, ir tą žmogų, apie kurį dažnai galime paskaityti spaudoje ar pamatyti jį televizijoje. Mano minėtas afrikiečių berniukas su kryželiu ant kaklo dabar mums galėtų paliudyti, kad jis nėra krikščionybės auka, kaip teigė ateistai, bet yra vienas iš mažutėlių, ne su paguodos kryželiu ant kaklo, bet liudijimu, kad Jėzus jį myli kartu su kitais žmonėmis. Prisiminiau: nuotraukoje berniukas šypsojosi. Vadinasi, Dievo meilė gyveno jame...

Ir šiandien mes esame Viešpaties mažutėliai: ateiname prie Jo, išgirdę Jo drąsinantį kvietimą. Jo akivaizdoje esame suvienyti viltimi ir pasitikėjimu Dievo meile.

4. Dievo Motinos solidarumas

Išgyvendami Šiluvos Motinos apsireiškimo jubiliejinius momentus, esame ypač skatinami išgyventi ir vieną iš pačių reikšmingiausių Švč. Mergelės Marijos bruožų – solidarumą su vargstančiais ir stokojančiais.

Šis bruožas atsiskleidžia ne vien apaštalo Jono evangelijos pasakojime apie Kanos vestuves (plg. Jn 2, 1–12) ir ne tik Marijos tapimo visų mūsų Motina momente Ant Golgotos kalno (plg. Jn 19, 25–26). Marijos solidarumas su Dievo tauta pastebimas ir paskutinėje Biblijos knygoje – Apokalipsėje. Marija kaip didingas dangaus ženklas ir esanti su kovojančiais prieš slibiną.(plg. Apr 12, 1–18). Šioje galutinėje savo Sūnaus kovoje, Marija nelieka nuošalyje, bet, pasireikšdama kaip naujoji Ieva, sutrynusi Blogio gyvatei galvą.

Šventajame Rašte nėra daug medžiagos apie Marijos gyvenimą, veiklą. Mažai turime pacituotų jos žodžių. Tačiau ir tas biblinės medžiagos kuklumas apie Mariją mums paliudija Dievo Motinos didingumą savo kuklume, kuris kaip tik ir padaro Mariją panašią į Dievo mažutėlius, kurie Dievo akivaizdoje yra išaukštinti (plg. Lk 1, 52).

 Bene pats akivaizdžiausias Marijos solidarumo su Dievo mažutėliais pavyzdys yra nemažas skaičius Dievo Motinos apreiškimų vietų (tarp jų yra ir mūsų Šiluva).

Kiekvienas Mergelės Marijos apsireiškimas buvo ir yra ne tik priminimas žmonėms apie Dievo Sūnaus centriškumą, bet ir konkretus Dievo Sūnaus malonės veikimas per savo Motiną. Tiek Šiluvoje, tiek Lurde ar Fatimoje, Dievo Motina savo Sūnaus vardu sutraukia minias žmonių, ieškančių paguodos, stiprybės ir išgijimo. Ir čia veikianti per Mariją Dievo malonė pakeičia žmogų iš senojo į naująjį, atgimusį Kristuje.

Mūsų tautos filosofas Antanas Maceina Marijos solidarumą ir užtarimą prilygina „žmogaus įsiterpimui į Viešpaties planų vykdymą“ (Antanas Maceina, Didžioji padėjėja. Šv. Mergelės Marijos būties ir veiklos apmąstymas, Immaculata Press, Putnam, 1958, p.143).

Kitaip sakant, Marija atstovauja žmogaus dalyvavimui Dievo veikime sprendžiant savo paties ir kitų problemas. Iš šis dalyvavimas Mariją padaro visų malonių tarpininke.

Todėl Dievo Motinos apsireiškimo vietos yra ypatingos tuo, kad čia yra ne vien Dievo malonių vietos, bet ir tikėjimo mokyklos, žmogaus dvasinio gyvenimo rekolekcijos, vedančios per gyvenimo apmąstymus, per dvasinį ir fizinį išgijimą, iki visiško žmogaus atsivertimo per Mariją į Dievo pusę kaip Išganymo garantą.

Labai norėtųsi, kad ir jūsų šis dalyvavimas jubiliejiniuose atlaiduose būtų kaip gyvenimo rekolekcijos, parodančios kad Dievo Motina jautriai išgyvena kiekvieną jūsų bėdą, kiekvieną negalią, kiekvieną dvasinio ar fizinio kentėjimo akimirką.

5. Bažnyčia kaip Išganytojo atjautos nešėja

Gimdama iš Kristaus slėpinio, Bažnyčia tampa ne tik mistiniu Kristaus Kūnu, bet ir Jo misijos tęsėja. Šioje misijoje Bažnyčia neapleidžia ir buvimo šalia vargstančių ir sergančių žmonių. Jau pirmosios krikščionių bendruomenės rūpinosi, kad Gerosios naujienos skelbimas būtų vykdomas per žmogaus išlaisvinimą iš įvairių formų priespaudos. Apie tai mes galime daugiau paskaityti Apaštalų darbų knygoje.

Bėgant amžiams ir nežiūrint daugelio sunkumų, su kuriais istorijos vingiuose susitikdavo Bažnyčia, Kristaus atjautos ir padrąsinimo dvasia ypač stiprėjo daugelio pašvęstojo gyvenimo bendruomenių veikloje. Jau nuo viduramžių pašvęstojo gyvenimo bendruomenėse ligų, negalios bei skurdo paliesti žmonės gaudavo bent minimalią pagalbą. Bėgant amžiams, evangelinės atjautos dvasia tiek vienuolynuose, tiek visoje bažnyčioje įgavo progresuojantį pagreitį, kurio ritmą galime pamatyti ir mūsų dienomis. O viskas prasideda nuo artimo meilės kupino žvilgsnio, kuriame slypi Viešpaties gydanti šypsena. Ligos ar negalios paliestam žmogui Bažnyčia yra visada pasirengusi padėti, pradedant teikiamu Ligonių patepimo sakramentu ir baigiant paguodos ir padrąsinimo žodžiu, kurio reikia ir invalido ratukuose sėdinčiam žmogui, žilagalviams seneliams bei jaunam žmogui, dažnai pasiklydusiam gyvenimo labirintuose. Tokio žodžio reikia ir tiems, kas stovi ant mirties slenksčio.

Šventasis Tėvas Benediktas XVI, švęsdamas kartu su visa Bažnyčia Ligonių dieną, ne vieną kartą yra paraginęs visus geros valios žmones, ypač atsakingus už visuomenės valdymą, kad kiekvienam žmogui būtų garantuota teisė į sveikatą ir jos priežiūrą, „realizuoti teisingas socialines politikas, kurios galėtų panaikinti daugelį ligų priežasčių ir deramai pasirūpinti mirštančiaisiais bei tais, kuriems mediciniškai jau nebegalima padėti. Jei neįmanoma suteikt pagalbos, tai įmanoma sukurti sąlygas, kurios leistų žmogui ligą ar mirtį sutikti oriai. Reikia paliatyvinių slaugos centrų, kuriuose padedama ne tik mediciniškai, bet taip pat žmogiškai ir dvasiškai. Tai yra kiekvienam žmogui priklausanti teisė ir kiekvienas ją turime ginti“.
O kad šiuos žodžius girdėtų ne vien krikščionys, bet ir visi geros valios žmonės! Ne tik girdėtų, bet ir įgyvendintų, kad mūsų modernioje visuomenėje, kurioje dažnai bandoma neleisti Bažnyčiai išreikšti savo nuomonės, žmogus – pagyvenęs ar net ir su negalia ir liga – nebūtų nurašytas kaip sendaiktis. Dievui ir Bažnyčiai nėra nereikalingų žmonių. Garbingasis Dievo tarnas popiežius Jonas Paulius II, 1999 metais, rašydamas savo nuostabų laišką pagyvenusiems žmonėms, sako: „Vyresnieji žmonės padeda mums išmintingiau žvelgti į žemiškuosius įvykius, nes gyvenimo nepastovumai suteikė jiems žinių ir subrandino juos. Jie yra kolektyvinės atminties sergėtojai, todėl turi ypatingą privilegiją perteikti vertybes ir bendrus idealus, kurie yra visuomenės gyvenimo pagrindas“ (Popiežius Jonas Paulius II, Laiškas pagyvenusiems žmonėms, Vatikanas, 1999).

Įsiklausydami į Kristaus vietininkų ir visos Bažnyčios balsą, nebūkime abejingi tiek garbingo, tiek jauno amžiaus žmogaus skundui. Pasauliui šiuo metu labai reikia ne teorijų, ne mitinguojančių ir tuščiakalbiškų idėjų, bet liudytojų su savo konkretumu. Bažnyčia nori, kad mes būtume jos rankomis, jos kojomis ir mylinčia širdimi. Taip mes galėsime liudyti Kristų, kiekvieno atgaivą, kiekvieno prisikėlimą.

6. Padrąsinimas

Baigdamas norėčiau visiems čia susirinkusiems palinkėti kuo greičiau pajusti Dievo apkabinimą, Motinos Marijos artumą. Gyvenimas kartais panašus į mūšio lauką, kuriame kovojama už kiekvieną sveikatos ir gyvybės akimirką, už dvasinę ir fizinę ramybę, už pačios gyvybės orumą ir šventumą. Ir jei mus palietė arba kada nors gyvenime palies kokios negandos, norinčios mus paklupdyti, prisiminkime apaštalo Pauliaus žodžius, parašytus korintiečiams: „Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet neprarandame vilties. Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę“ (2 Kor 4, 8–9). Tad, nenuleiskime rankų! Atsiminkime, kad „jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina“ (4, 16). Būkite pripildyti Viešpaties paguodos!