siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2008 09 08 Kun. Mariaus Talučio (Kaišiadorių vyskupija) konferencija Šiluvoje švenčiant Švč. M. Marijos Gimimą
Paskelbta: 2008-10-13


Pamaldumo Marijai skelbimas iškiliųjų Kaišiadorių vyskupijos dvasininkų arkivysk. Teofiliaus Matulionio ir kun. Česlovo Kavaliausko gyvenime bei pastoracijoje

„Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: Dievas su mumis“ (Mt 1,23; plg. Iz 7, 14)

Šios dienos tema – angelo tarti žodžiai šventajam Juozapui, kai jis buvo sumanęs tylomis apleisti Mariją, nenorėdamas daryti jai nešlovės. Angelas drąsina šventąjį Juozapą, primindamas jam Senojo Testamento pranašo Izaijo žodžius: mergelės sūnus bus Dievo Sūnus. Senojo Testamento pranašystės pakartojimas nėra atsitiktinis. Šiais žodžiais patvirtinama, kad Dievo išganymo sumanymas apima ir tai, kas buvo, kas yra ir kas bus. Senojo Testamento pranašai, Šventosios Dvasios įkvėpti, rengė kelią Mesijui, kurį Mergelė Marija veikiant tai pačiai Dvasiai pirmoji pajuto savo įsčiose.
Šiandien Šiluvoje susirinko Kaišiadorių vyskupijos ganytojas, kunigai ir tikintieji. Mums brangūs šie angelo ištarti padrąsinimo žodžiai, nes šventajam Juozapui Viešpats patikėjo ne tik Šventosios Šeimos globą, bet ir Kristaus šeimynos – Bažnyčios globą, taip pat jis yra ir Kaišiadorių vyskupijos globėjas.

Norėčiau šiandien prisiminti dvi iškilias Kaišiadorių vyskupijos asmenybes, dvasininkus, kurių nueitas gyvenimo kelias yra pavyzdys mums visiems. Ieškant jų dvasinės stiprybės priežasčių, atrandame, kad įvairiuose sunkumuose ar dvasiniuose ieškojimuose stiprybę jiems teikė pamaldumas Marijai ir sūniškas prisirišimas prie Jos. Šie dvasininkai pranoko savo laiko ir teritorijos ribas, todėl jų skleistas pamaldumas Mergelei Marijai ne vienai kartai yra užduotis, kurią reikės įsisavinti norint gyventi tikroje taikoje ir džiaugsme.

Kaišiadorių vyskupija

Pradžioje keletą žodžių apie Kaišiadorių vyskupiją. Ji buvo įkurta 1926 metais, palaimintajam Jurgiui Matulaičiui vykdant Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo darbus. Popiežiaus Pijus XI bule Lithuanorum gente buvo patvirtintas palaimintojo parengtas projektas ir likusi neokupuota Vilniaus vyskupijos dalis bei keletas žemaičių vyskupijos parapijų sudarė naująją Kaišiadorių vyskupiją, kurios ganytoju tapo kanauninkas Juozapas Kukta.

Kaišiadorių vyskupijoje yra 68 parapijos, keletas iš jų pasižymi stebuklingais Mergelės Marijos paveikslais bei pamaldumu Dievo Motinai. Žymiausia vyskupijos piligrimystės vieta yra Pivašiūnų šventovė, kurios stebuklingąjį Nuliūdusiųjų Paguodos paveikslą popiežiaus Jono Pauliaus II palaimintomis karūnomis prieš 20 metų vainikavo kardinolas Vincentas Sladkevičius. Vyskupijoje, taip pat ir už jos ribų, yra žinomos Kazokiškių, Labanoro, Užuguosčio, Skudutiškio bažnyčios su stebuklingais Marijos paveikslais – ypač atlaidų metu sukviečiančios tikinčiuosius, kuriems brangus savas kraštas ir katalikų tikėjimas. 2006 metais kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškėje, Kaišiadorių rajone, Guronių kaime, buvo atidarytas Rožinio maldos slėpinių sakralinis parkas-kelias, kuriame rasime ne tik įstabaus grožio Mergelės Marijos skulptūrą bei penkias Rožinio slėpinių koplytėles, bet ir dvasinę atgaivą apmąstydami šiame kelyje Jėzaus ir Marijos gyvenimo bei savo tautos istorijos įvykius. Guronių Rožinio maldos koplytėlėse dvi freskos yra skirtos Šiluvos apsireiškimo stebuklui, pirmoji kaip padėka Šiluvos Marijai, jog Lietuva liko katalikiška protestantizmo plitimo metu. Kita freska nutapyta siekiant įamžinti tikinčiųjų ryžtą lankyti šią šventovę sovietinės okupacijos metais, kai keliai į Šiluvą buvo uždaryti, tačiau nei milicija, nei šnipai nepajėgė sustabdyti eisenos, kuri vedė ne tik į šia šventovę, bet ir į tautos laisvę.
Viešpaties Apvaizda davė Kaišiadorių vyskupijai džiaugtis ne tik garbingomis šventovėmis, bet ir iškiliomis asmenybėmis, kurių nueitas gyvenimo kelias praturtina mūsų tautos istoriją.

Arkivyskupas Teofilius Matulionis (1873–1962)

Pirmiausia norėčiau prisiminti Dievo tarną arkivyskupą Teofilių Matulionį. Gimė jis 1873 metais, Anykščių krašte, Kudoriškių vienkiemyje. Anksti neteko motinos, teko augti pamotės globoje bei glaustis pas močiutę. Panašiai kaip ir popiežiui Jonui Pauliui II, ankstyva mamos netektis paskatino Teofilių ieškoti motiniškos paguodos Dangiškosios Motinos Marijos asmenyje.

Arkivyskupas Teofilius Matulionis yra mūsų tautos dvasinės stiprybės simbolinė figūra. Jis 16 metų išbuvęs lageriuose bei 4 metus vidaus tremtyje iki paskutinio atodūsio liko ištikimas Kristui, Bažnyčiai ir Lietuvos laisvės minčiai. Sunkių išbandymų ir lagerių kančios metu stiprybės jam, kaip ir daugeliui mūsų tautiečių, teikdavo malda. Birštono sakraliniame muziejuje saugomas arkivyskupo iš duonos nulipdytas rožančius, kurį jis pagamino stokodamas žemiškos maisto, tačiau tikėdamas Išganytojo žodžiais, jog žmogus gyvas ne vien duona. Kenčiančiam dėl tikėjimo kaliniui daug svarbiau buvo atrasti prasmę kančioje vienijantis su Nukryžiuotuoju bei Jo Motina, nei numalšinti kūnišką maisto poreikį. Pirmiau dvasia, paskui kūnas – koks nuostabus principas, kuriuo vadovavosi šventieji ir, kuriam esame pašaukti mes. Tai išgirstas ir įgyvendintas Kristaus raginimas: „Pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33).

1943-aisiais, neramiais II pasaulinio karo metais, Teofilius Matulionis buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupijos ganytoju, savo pirmajame ganytojiškame laiške tikintiesiems, vyskupas išvardija sunkius tuo metu Lietuvai tekusius išbandymus bei primena mūsų tautos meilę Motinai Marijai. Jis rašo: „Seniau nebuvo lietuvio kataliko, kuris nebūtų nešiojęs Marijos škaplieriaus ir jos rožančiaus. Ilgais žiemos vakarais po namus skambėjo Marijos garbei [giesmė] Kas nori Panai Marijai tarnaut, o šventadieniais anksti rytais ištisos šeimos giedodavo Rožančių ir Marijos Valandas. Mūsų šalis iš senų laikų yra vadinama Marijos žeme ir tuo vardu mes didžiuojamės. O Marija, amžiams bėgant, mums yra parodžiusi ypatingą savo motinišką globą. Šiluvoje apsireikšdama Marija išgelbėjo Lietuvą nuo kalvinizmo, Aušros vartuose garbinama kaip Gailestingumo Motina – išsaugojo nuo stačiatikybės ir surusėjimo. Taigi dabartiniais laikais karštai šaukimės į Mariją ir būkime tikri, kad ji iš visų nelaimių išgelbės mus ir mūsų Tėvynę“ .

Šioje trumpoje ištraukoje tarsi paveiksle regime mūsų tautos teikiamą pagarbą Motinai Marijai bei iš Jos patirtą pagalbą. O kaip svarbu, kad tik neliktų tuščios vietos šiame paveiksle, kad primirštos maldingumo praktikos būtų atgaivintos arba pakeistos joms lygiomis naujomis, bet kad tik neliktų tuščios vietos, kad rožančius netaptų automobilių puošmena, o škaplierius neužleistų vietos pagoniškiems horoskopų ženklams.


Arkivyskupas Teofilius Matulionis pats mėgo ir kitus skatino pamaldumui Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai bei Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai. 1944-ųjų metų pradžioje, įkvėptas Mergelės Marijos apsireiškimų Fatimoje žinios bei sustiprintas popiežiaus Pijaus XII pavyzdžio, jis parašė ganytojišką laišką, kuriuo kvietė visose parapijose kalbėti pasiaukojimo Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai maldą bei kitas maldas, šaukiantis Marijos – Taikos Karalienės pagalbos, kad praeitų baisiausia žmonijos istorijos nelaimė – karas. Taip pat ne tik parapijas, bet ir šeimas kvietė pasiaukoti Marijos Širdžiai. Laiške arkivyskupas ragino pamaldžiai lankyti penkis pirmuosius mėnesio šeštadienius, priimti tą dieną Šv. Komuniją, apmąstyti Rožinio slėpinius. Pirmųjų šeštadienių maldas kvietė skirti intencijai už Taiką ir Tėvynę.
Dievo tarno parašytasis laiškas yra kupinas pasitikėjimo Marijos Širdimi. Didžiausio žmonijos blogio – karo – akistatoje, tinkamiausią būdą Taikai pasiekti jis regi maldoje. Iš tiesų, malda yra galingesnė už ginklus. Štai paradoksas: buvusios Sovietų Sąjungos pareigūnai, valdantys ginklus, kariuomenę, turėję politinę ir karinę galią – bijojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio – beginklio, senyvo, lagerių nuvarginto, ligoto žmogaus. Tris kartus buvo jį uždarę į Rusijos lagerius, norėjo ir ketvirtąjį, kad tik kuo toliau nuo Lietuvos, tačiau dėl silpnos sveikatos „pasigailėjo“ ir iš savo vyskupijos ištrėmė vidaus tremčiai į Šeduvą altaristu. Galiausiai ir jo mirties aplinkybės pilnos neaiškių įvykių, nes tris dienas prieš arkivyskupo mirtį, 1962 m. rugpjūčio 17 d., saugumiečiai jo bute darė kratą bei suleido paslaptingą vaistų injekciją, po kurios ganytojas gretai mirė.


Ne tik Kaišiadorių vyskupijos tikintiesiems, bet visos mūsų Tėvynės vaikams arkivyskupas Teofilius Matulionis paliko švento gyvenimo liudijimą, todėl meldžiame, kad šis Dievo vyras butų paskelbtas palaimintuoju. Apie šventąjį Kazimierą jis rašė, jog „malonė prigimties nenaikina, bet tobulina, tai ir šventieji danguje jautriau išklauso maldų savo tautiečių artimųjų ir didesniu rūpestingumu gali padėti, kai į juos yra kreipiamasi“ . Šie pranašiški žodžiai apie šventąjį Kazimierą dar labiau tinka apie jį patį, arkivyskupą Teofilių, kuris yra ne tik mūsų tautos, bet ir mūsų laikmečio žmogus. Galime džiaugtis, kad jo šventumo byla jau yra pasiekusi Apaštalų Sostą ir Dievui padedant greitai galėsime džiaugtis turėdami jį altoriaus garbėje. Melskime to, prašykime stebuklų

Kunigas Česlovas Kavaliauskas (1923–1997)

Kitas Kaišiadorių vyskupijos šviesuolis, šią vyskupiją pavadinęs „savo pamiltąja Vyskupija – šlovingaisiais dvasiniais namais“ yra Česlovas Kavaliauskas: kunigas, teologas, šventojo Rašto vertėjas. Jo turiningame gyvenime, ypač paskutiniaisiais metais, pamaldumas Mergelei Marijai užėmė svarbią vietą. Nėra lengva keliais žodžiais apibūdinti šį žmogų, tai ir poetas, ir Magadano aukso kasyklų lagerio kalinys, Norilsko lagerio kalinių sukilimo himno autorius ir dalyvis, tai poliglotas mokantis daugiau kaip 10 užsienio kalbų, mąstytojas, plačios erudicijos žmogus, kuris domėjosi fizika, istorija, biologija, astronomija, matematika, muzika, literatūra ir net veterinarija, puikiai vargonais atlikdavęs sudėtingus Bacho ir Bethoveno muzikinius kūrinius. Kunigas Česlovas pasižymėjo ir savo neturtu, paprastumu, jo vidinis pasaulis buvo toks turtingas, kad į medžiaginius dalykus visiškai nekreipė dėmesio. Jei gaudavo kokią dovaną ar pats įsigydavo norimą daiktą – greitai atiduodavo jį kitiems, jei tik patirdavo, kad žmogui tas daiktas patinka. Turėjo nepaprastą bendravimo dovaną, savo dėstomomis mintimis sugebėdavęs prikaustyti klausytojo dėmesį. Daugelis puikiai atsimename „Mažosios studijos“ laidas, kuriose tėvas Česlovas vedė radijo rekolekcijas visai tautai.

Jo gyvenimo kelias buvo pilnas ieškojimų, prieštaravimų, atradimų ir nusivylimų. Keitė jis ne vieną parapiją, keitė ir savo požiūrius. Buvo susižavėjęs protestantų teologais, kurie, pabrėždami Dievo Apreiškimą Šventajame Rašte, atmetė įvairias pamaldumo praktikas bei katalikų reiškiamą pagarbą Mergelei Marijai. Jį pažinoję žmonės pasakoja, jog buvo toks metas šio kunigo gyvenime, kai jis skeptiškai žiūrėjo į išpažintį bei į pamaldumą Mergelei Marijai. „Mažosios studijos“ laidoje jis sakė: „Esu gyvenime daug klydęs, esu buvęs racionalizmo įtakoj, ir aš negalėjau šito suprasti, kad už savo tikėjimą reikia kovoti. Jeigu žmogus pats neieško, neskaito knygų, neieško atsakymų, kaipgi jis turės tikrą meilę ir pagarbą?“ .
Patirti gyvenimo išbandymai, nuodugnios studijos, dvasinės ramybės ieškojimas atvedė jį prie Mergelės Marijos. Ypač studijuodamas Kristaus prisikėlimo slėpinį, jis priartėjo ir prie pagarbos Mergelei Marijai esmės. „Jeigu Jėzus prisikėlė iš mirties, jeigu Jėzus buvo paimtas į dangų, tai ir jo Motina, kuri buvo pradėta be gimtosios nuodėmės, turėjo eiti Sūnaus pėdomis. Ji turėjo būti nekalta per visą savo gyvenimą nuo pirmos savo pradėjimo akimirkos, ji turėjo būti be nuodėmės šešėlio ir mirties valandą, ir todėl mirties, puvimo žymės jos nepalietė“ . Švenčiausioji Mergelė su kūnu ir siela buvo paimta į dangų. „Teologine prasme tai reiškia: ji jau [gyvendama] kūne buvo išganyta, pasiekė visišką išganymą, kūno perkeitimą, nes pagal Pauliaus mokslą mes ne visi būsime prikelti, bet visi perkeisti. Marija amžiams lieka Dievo Motina, per amžius jos širdis išlieka motiniška, žmogiška. Štai kodėl Marija yra mums tokia artima“ . Todėl mes, tikėdami Kristaus prisikėlimu, tikime ir Marijos apsireiškimais. Tikime, kad Šiluvoje, Gvadelupoje, Lurde, Fatimoje tikrai pasirodė Švenčiausioji Mergelė Marija, toji, kuri nešiojo Kristų savo įsčiose, Jį gimdė, stovėjo po Kryžiumi – visad paklusdama Dievo Tėvo išganymo planui. Marijos apsireiškimai – tai ne beasmenės šmėklos pasirodymai, bet konkretaus asmens, Onos ir Joakimo dukters, per ypatingą Dievo malonę tapusios Jėzaus ir mūsų Motinos pasirodymas žmonėms. Jos sudvasintas žmogiškasis kūnas yra matomas, taip kaip ir Jėzus po prisikėlimo buvo matomas ir net paliečiamas, bet neribojamas nei laiko, nei erdvės atžvilgiu. Ji pasirodo skirtingais šimtmečiais, skirtingose šalyse, skirtingose vietose: ant akmens, uoloje, virš medžio, ant kalno ir pan. Tačiau žinia, kurią Ji skelbia pasirodydama yra ta pati – kvietimas krikščionims sugrįžti pas Kristų, atsiversti, melstis, gyventi sakramentinį gyvenimą.

Tėvas Česlovas Kavaliauskas domėjosi Marijos apsireiškimais Lurde ir Gvadelupoje. Jis žavėjo, kad Lurde nuolatos vyksta įvairūs išgijimo stebuklai, dar sykį patvirtinantys, kad Dievo sukurtajame pasaulyje 2x2 ne visada yra 4, kad ligos paveiktas organizmas ne visada pasmerktas mirčiai. Lurdo, Šiluvos, Pivašiūnų ir kiti stebuklai, kurie kita linkme pakeičia žmogaus gyvenimą yra savotiškas pratęsimas Jėzaus mokymo ir jo gyvenimo pavyzdžio, kuris neatitinka vyraujančių žmogiško elgesio šablonų (vietoj keršto-mylėk savo priešą, vietoj godumo-atiduok apsiaustą, našlės skatiko vertė, muitininko malda). Ir šiandien tikri krikščionys yra kitokie nei visi, nes ir Dievas yra Kitoks – Šventas.

Paskutinė jo kaip mokslininko, mąstytojo ir gal net mistiko studija buvo Gvadelupos Mergelės Marijos paveikslo kontempliacija. Vievyje, kur užgeso jo gyvybė, prie jo ligos patalo kabojo šis paveikslas į kurį žvelgė trokšdamas dieviškos paguodos. Vienoje „Mažosios studijos“ laidoje jis kalbėjo: „Aš žiūriu į šį paveikslą, į jos labai nuolankų mergišką žvilgsnį, nuostabiai gražias rankas, į nuleistas akis. Ir aš jaučiu – ji suprato: ji paprasta mergelė, pašaukta išaukštinti visus žmones, taigi ir mus, jeigu mes dalyvausime Rožinio maldoje.“

Rožinio maldą tėvelis Česlovas ypatingai vertino ir kvietė nepalikti šio lobyno. Kartą Kaišiadorių katedroje susirinkusiems tikintiesiems jis rodė savo pirštais nutrintą rožančių ir prisipažino, jog buvo nutolęs nuo šios maldos, bet atradęs šios maldos prasmę ir galią – nesiliauja ja meldęsis.

 „Mažosios studijos“ laidoje jis liudijo: „Aš žiūrėjau į Rožinį kaip į pareigą. Bet kada aš gavau knygų apie Gvadelupos Marijos apsireiškimą, kur ji pasirodė kaip prispaustųjų, prislėgtųjų gelbėtoja, kuri užstojo tuos indėnus, žadėjo apsaugoti nuo ligų, nuo kančių, ir liepė nebijoti kančios ir ligos, tai aš prisitaikiau viską sau kaip sergančiam žmogui. Būdamas sukrėstas, aš prisitaikiau šį Marijos apsireiškimą, ir štai pradėjau kalbėti Rožinį, galvodamas apie tai, kaip Marija apsireiškė Chuanui Diego, konkrečiai įsivaizduodamas tą reginį, kurį turėjo Chuanas Diego; įsivaizduodamas jos misiją – gydyti, sustiprinti kenčiančius. Ir tada man Rožinis tapo gyvas. Apmąstydamas kiekvieną paslaptį, aš turiu galvoje Gvadelupos Mariją, kurią kiekvienais metais aplanko 20 milijonų piligrimų. Tai labiausiai lankoma vieta, ir ji iš tikrųjų padeda tiems žmonėms, kurie vargsta. Ir aš tai savo ligoj, aš pajutau, kad man vienintelis išsigelbėjimas yra susimąstymas prie Rožinio paslapčių, turint galvoje Marijos galybę. Aš turiu dar syki pabrėžti, kad mokslininkai nustatė stebėtiną žvaigždynų konsteliaciją, sąskambį, kuris ateina iš XVI amžiaus. (Stebuklingos kilmės Gvadelupos paveikslo Marijos apsiauste pavaizduotos žvaigždės atitinka to laikmečio dangaus žvaigždžių išsidėstymą-aut. past.) Tai tik patvirtina, kad Marija yra kosminė asmenybė, valdovė Visatos, nes be jos nebūtų Jėzaus, kuriam, per kurį sutverta Visata ir visi pasauliai, kaip sako laiškas žydams. Mes turėtume pagyvinti Rožančiaus maldą. Sustoti prie kiekvienos Marijos paslapties.“ 

Žinant, kokio genialaus proto ir plačios erudicijos asmenybė yra kunigas Česlovas Kavaliauskas, taip išgyręs Rožinio maldą – nutyla abejonės, jog Rožinis yra monotoniška, atgyvenusi malda bei skatina kontempliuoti Kristų Marijos mokykloje.


Pabaiga

Peržvelgėme dviejų iškilių, bet labai skirtingų asmenybių gyvenimus skleidžiant pamaldumą Mergelei Marijai. Tai nebuvo pagrindinė jų gyvenimo misija, bet padėjo atlikti tai, kam buvo pašaukti – būti Kristaus liudytojais, būti tiesos skleidėjais, būti žmonėmis. Vienam Viešpats davė Bažnyčios hierarcho, kankinio, ištikimojo tiesos liudytojo kelią. Kitam teko mokslininko, vertėjo, tiesos ieškotojo, neturtėlio dalia. Abu jie kažkuo panašūs į pirmuosius Bažnyčios apaštalus Petrą ir Paulių, abiem galime pritaikyti šių apaštalų iškilmėje giedamos dėkojimo giesmės (prefacijos) žodžius: „Tavo išrinktais šventais apaštalais mes gėrimės ir didžiuojamės, nes Petras – mums tikėjimo vadas, o Paulius – jo tiesų aiškintojas ir gynėjas. Petras išrinktosios tautos vaikams Bažnyčią steigė, Paulius pagonių tautas į šaukė ir mokė. Šiuodu pasaulio žibintai skirtingais keliais telkė vieną Kristaus šeimyną, kol juos abu sujungė vienas kankinystės vainikas.“

Arkivyskupas Teofilius tikrai yra tikėjimo vadas, o kunigas Česlovas tikrai yra Kristaus mokslo aiškintojas ir gynėjas. Jų gyvenimo kelią jungė ne tik lagerio kančios, bet ir asmeninis prisirišimas prie Dievo Motinos bei pastoracinis rūpestis atgaivinti gyvybiškai svarbias marijinio pamaldumo praktikas: Rožinio kalbėjimą, škaplieriaus pamaldų nešiojimą, Marijos paveikslo turėjimą, pirmųjų mėnesio šeštadienio lankymą, pasiaukojimą Marijos Širdžiai ir, žinoma, piligrimystę į Marijos šventoves, ką mes dabar ir darome. Šių dviejų Dievo vyrų liudijimas savitai atkartoja mums drąsinančius angelo žodžius, tartus Juozapui: Nebijok parsivesti Marijos į savo namus, į savo širdį, į savo gyvenimą, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios – ji būdama virš laiko, amžinybėje, regėdama Švenčiausios Trejybės meilės bendrystę ir suprasdama tavo žmogiškos širdies alkį iš naujo tavy pagimdys priskėlusį Dievo Sūnų – Emanuelį – Dievą su mumis.