siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2008 09 10 Kun. Juliaus Sasnausko OFM homilija Šiluvoje švenčiant Kunigų ir vienuolių šventę
Paskelbta: 2008-10-13


Ne šio pasaulio Mergelė

Homilija pasakyta 2008 m. rugsėjo 10 d. 18 val. šv. Mišiose Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje

Kai prieš 400 metų Švenčiausioji Mergelė pasirodė Šiluvos laukuose, ją pirmieji čia išvydo paprasti piemenys. Jie netoliese ganė sau bandą ir staiga mato, vyskupo Motiejaus Valančiaus žodžiais tariant, „gražią mergaitę su kūdikiu rankose“, kuri verkė. Pasisekė piemenėliams vargdienėliams. Jiems visada tokiais atvejais sekasi. Dažnai būna sušalę, alkani, apiplyšę, bet kai dangus sumano kokį ypatingą dalyką, žiūrėk, atsiranda piemenys. Kalėdų istorijoje jie taip pat pirmieji buvo pakviesti prie prakartėlės. Ir pati Švenčiausioji Mergelė nuo ano Šiluvos stebuklo pamėgo prasčiokų draugiją. Paskui ir Lurde, ir Fatimoje, ir Medžiugorijoje buvo tas pat. Jai tinka piemenys, ji juk šlovino Viešpatį, kuris numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Niekas kitas turbūt nemokėtų taip teisingai į ją žvelgti. Iš nuostabos ir džiaugsmo išsiplėtusios akys. Nereikia nei ko svarstyti, nei klausinėti.

Man, žinoma, truputį apmaudu, kad Marija neapsireiškė tada kokiam garbingam tėvui bernardinui. Visai kita kalba šiandien būtų. Na gerai, bernardinai atsikėlė į Tytuvėnus šiek tiek vėliau. Tai galėjo pasirodyti bent jėzuitui, kurių tuomet jau būta ne per toliausiai nuo čia, Kražiuose. Tačiau ir jie nepateko tą dieną į gražiosios mergaitės akiratį. Suprantama, vienuoliai bandos neganydavo, turėjo skelbti žemaičiams Dievo Žodį, evangelizuoti kraštą. Iš popiežiaus legato Tarkvinijaus Pekulo vizitacijų žinome, kas dėjosi XVI amžiaus pabaigoje Žemaičių vyskupijoje. Vargšės sielos šaukėsi ganytojų, ne kokios avelės pievose. Ir paskui kunigai bei vienuoliai vis užsiėmę labai svarbiais reikalais, nevaikštinėja laukais, nesidairo į dangų, ar bepatekės jau saulelė motinėlė. Taigi švenčiame šiandien kunigų bei Dievui pašvęstojo gyvenimo atstovų šventę ir, užuot gyręsi ir puikavęsi, turime visoj savo bažnytinėj iškilybėj nusilenkti žemaičių piemenukams, kurie tarsi užuodė palaimintosios Mergelės artumą ir nuo kurių liudijimo prasidėjo Šiluvoje malonių lietus.

Bet vis dėlto pasigirsiu. Prieš vykdamas čia dar užsukau į Vilniaus Katedrą ir pasitikrinau. Goštautų koplyčioje šalia tos pačios gražiosios mergaitės su vaikeliu ant rankų stovi du vyrai rudais abitais. Ne šiaip sau vienuoliai, bet du mūsų ordino stulpai – Pranciškus ir Bernardinas. Šlovingas, kaip ir šiluviškis stebuklais garsėjantis ir aukso karūnomis vainikuotas, Dievo Motinos atvaizdas. Vadinamoji Sapiegų Madona. Buvęs mūsų bažnyčioje Vilniuje, paskui padovanotas seserims bernardinėms iš Šv. Mykolo vienuolyno. Švenčiausiąją Mergelę adoruojančių vienuolių veidai gal ne tokie apstulbę kaip piemenėlių, bet vis tiek jie abu žado netekę iš pagarbos, nusižeminę ir dėkingi.


Dabar jau galima lengviau atsidusti. Dabar jau prisimenu, kaip senosiose drobėse ir šv. Benediktas, ir Domininkas, ir didieji karmelitų šventieji nenuleidžia pamaldžių žvilgsnių nuo maloningosios Mergelės, o Vilniaus universiteto bibliotekos freskoje visa jėzuitų draugija susispietusi po jos užtarimo ir globos apsiaustu. Pašvęstojo gyvenimo atstovai, nors ir neprilygę piemenėliams apsireiškimų vietose, renkasi Dievo Motiną savo pašaukimo kelrode žvaigžde.

Galėtume patempti kurį nors iš jų už abito rankovės ir paklausti, ką reiškia tas prisirišimas. Pranciškus Asyžietis jai lenkėsi už visas šventąsias dorybes ir malonės pilnatvę. Šv. Domininkas nepaleido iš rankų jos dovanotojo rožinio. Ignacas iš Lojolos dėkojo jai už savo atsivertimą ir už pašaukimą tapti Kristaus riteriu. Šv. Bernardas šlovino ją kaip nusidėjėlių priebėgą, kaip neatskiriamą mūsų užtarėją. Amžiną atilsį tėvas Juvenalis Liauba, ne šventasis, tik šiaip darbštus ir pamaldus pranciškonas, duodamas kam dvasinius patarimus kartodavo: „Tu tik pas mamą eik. Mama viską sutvarkys.“ Jam pačiam tai buvo daugybę sykių pasitvirtinusi tiesa.

Bet šiandien labiausiai suklūstu klausydamasis kito vienuolio pasikalbėjimų su Dievo Motina. Griežtą trapistų ordino regulą pasirinkęs Thomas Mertonas savo knygas ir užrašus išmargino maldomis Marijai. Vadino ją „sielų motina“ ir „langu į dangų“. Sakė: „Visas mano vidinis gyvenimas telpa tavyje“; „Man reikia tavęs, kad tu sukurtum mane, kaip sukūrei savo Sūnų, gydytoją, guodėją, gelbėtoją.“ O ypač gražus šis Mertono sakinys: „Myliu tave ne įspūdingomis kalbomis ir gestais, bet būdamas vargšas, paprastas vienuolis trapistas, niekam nežinomas, daugiau ar mažiau kvailas, niekuo nepasižymėjęs. Nekreipk dėmesio.“

Tikrai Mertonas nebuvo nei kvailas, nei nežinomas, nei visai eilinis vienuolis. Bet per savo meilę Švenčiausiai Mergelei jis buvo suvokęs, kad dvasininko gyvenimas savo tikrumą įgyja atsikabinęs nuo šio pasaulio vertinimų, nuo to, kas mes esame tapę pasaulio akyse.

„Nekreipk dėmesio“ – labai autentiškas vienuolio prašymas. Ne su įspūdingais pasiekimais atsistoti Sielų Motinos akivaizdoje, bet su savo verkiančia siela. Mergelė Marija tarsi išsireikalauja, kad jos garbintojai ateitų pas ją visiškai nuogi ir bejėgiai, silpnučiai lyg kūdikiai, neturintys kur daugiau glaustis ir iš kur laukti pagalbos. Ji sugrąžina Dievui pašvęstuosius prie to, kas kitados ir pagimdė vienuolinį judėjimą – evangelinis priesakas būti ne iš šio pasaulio. Gyventi Dievo Karalystės tikrovėje ir jos tiesoje. Ne pasaulio.

Kada šiandien galvoju apie Šiluvą, apie tą visą slėpiningą ir kupiną paradoksų malonės veikimą šioje vietoje, kaip vienuolis teperskaitau čia ko gero vienintelę didžią žinią pašvęstajam ar kunigiškajam gyvenimui. Žiūrėkite ir dėkitės į širdį tuos Dangaus Karalystės atvaizdus. Viskas nuo pat pradžių čia juda viena kryptimi – kad mestų iššūkį šio pasaulio išminčiai, galybei, didingumui. Tie apstulbę piemenėliai. Marijos ašaros vietoj kokių grasinimų. Pats Šiluvos kaimas, paprastas Lietuvos užkampis, pasimetęs tarp miškų. Staiga pasipylę stebuklai. Galingas katalikų tikėjimo šuoras ten, kur buvo tik ariama ir sėjama. Paskui aukso karūnos, uždėtos Mergelei ir jos Kūdikiui ant galvų mūsų valstybės žlugimo išvakarėse. Absurdas rūpintis tokiais dalykais, kada žlunga valstybės gyvenimas. Bet Mergelė yra ne iš šio pasaulio ir palikta kaip ženklas, kad šviestų priespaudos tamsybėse. Ir antrąkart panaši situacija. 1912 metais prelatas Maironis šventina naujosios koplyčios pamatus, ji bus statoma Pirmojo pasaulinio karo sumaištyje, sunkiai ir ilgai. Vilniečio architekto Antano Vivulskio kūdikis. Pats architektas paskui užsirašys savanoriu ginti Vilnių nuo bolševikų, peršals naktinėje sargyboje, gaus plaučių uždegimą, tyliai pasimirs. Jo Tris kryžius ant Plikojo kalno po kelių dešimtmečių susprogdins tie patys bolševikai, dar vėliau jie sugriaus ir jo pradėtąją Jėzaus Širdies bažnyčią. Pasaulyje neliks nė vieno Vivulskio kūrinio, išskyrus Šiluvos koplyčią, tą balčiausiąjį bokštą, ugnies stulpą, vedusį Lietuvą į pažadėtąją laisvės žemę. Drebinusį imperijos galybę ir niekais vertųsi jos pastangas atimti iš tautos Dievo Karalystės viziją.

Kaipgi čia nesudėliojus vėl apaštalo Pauliaus atrastos tiesos, kad Dievas pasirenka tai, kas pasauliui silpna, žema, kvaila, ko visai nėra, kad triumfuotų jo nukryžiuotasis Sūnus ir jo išmintis, jo galybė. Šventoji Motina, kuri nuo pat pradžių visus tos istorijos įvykius svarstė savo širdyje, kuri giedojo savąjį Magnificat apie išaukštintus mažuosius ir stovėjo po kryžiumi, negalėjo atnešti kitos žinios: Dievo Karalystė skinasi sau kelią paniekindama šio pasaulio tvarką ir nebijodama atrodyti kitokia nei pasaulis.

Apie mus, kunigus ir pašvęstojo gyvenimo vyrus bei moteris, nesyk kalbėta, jog keliaujančioje Bažnyčioje esame pašaukti būti eschatologiniu ženklu. Tai yra nuoroda į Dievo Karalystės galutinę pergalę. Tarsi vis užbėgdami už akių, nepaisydami įvairiausių pasaulio vilionių bei gąsdinimų, skelbiame žinią, kad tai, kas pažadėta laikų pabaigoje, jau dabar tampa tikrove, jau dabar lemia mūsų gyvenimus.

Turbūt nėra tinkamesnės vietos už Šiluvą, kur sustoję ratu aplink maloningąją Mergelę ar susiglaudę po jos apsiaustu, kunigai ir vienuoliai galėtų iš naujo atpažinti šį nesikeičiantį savo pašaukimą ir dar sykį pasisemti drąsos bei ryžto siekti jo keliaujančioje Bažnyčioje. Šis uždavinys ir dovana per daug dideli, per daug šventi ir amžini, kad galėtume atsisakyti jų dėl vienadienių ir apgaulingų šio pasaulio pergalių. Ši pasiuntinybė per daug brangi dangui, kad turėtume išsigąsti, kai mūsų būna mažai ir kai mes tokie silpni.

Ir pabaigoje dar sakinys iš Thomo Mertono maldų Dievo Motinai: „Melskis, kad aš su džiaugsmu priimčiau visa, kas būtina, idant nuplėščiau nuo savęs patį save ir tapčiau tikru jo mokiniu, pamiršdamas save ir pamildamas jo Karalystę, jo tiesą ir visa, ko jis atėjo išgelbėti savo šventuoju kryžiumi.“