siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Archyvas

Naujienų archyvas

2008 09 09 Kun. dr. V. Veilento konferencija Šiluvoje Lietuvos kariuomenei, politikams, verslininkams, darbdaviams ir darbininkams, žiniasklaidos darbuotojams
Paskelbta: 2008-10-09

„Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5) 

Katalikų Bažnyčios Katekizmas mus moko, jog tai, ką katalikų tikėjimas skelbia apie Mariją, remiasi tuo, kas tikima apie Kristų, o tai, ko šis tikėjimas moko apie Mariją, savo ruožtu nušviečia tikėjimą į Kristų. (KBK 4487). Kalbėdami apie Mariją, mes ne tik nepaliekame nuošalyje Kristaus, bet dar labiau įsigiliname į jo gyvenimo ir mūsų išganymo slėpinius.

Šiandienės katechezės tema parinkti Marijos žodžiai Galilėjos Kanos vestuvių rengėjams ir patarnautojams: „Darykite, ką tik jis jums lieps.“ Marija nesako daryti, ką ji liepia, bet „Darykite, ką tik jis jums lieps.“ Tuos pačius Marijos žodžius savo homilijos temai buvo pasirinkęs ir popiežius Jonas Paulius II prieš penkiolika metų čia, Šiluvoje, kalbėjęs: „Bažnyčia žvelgia į Mariją, kurioje mato Motiną ir Pavyzdį. Į Mariją šiuo reikšmingu savo istorijos metu su pasitikėjimu gali žvelgti ir Lietuva. Švenčiausioji Mergelė žino tikruosius ir svarbiausius naujam gyvenimui atgimusios Tautos rūpesčius. Kaip Kanos vestuvių dieną, taip ir dabar ji mus kreipia į Kristų: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5).

Šiandien čia, Šiluvoje, Marijos apsireiškimo jubiliejų švenčia kariuomenės žmonės – kariai ir karininkai, kartu su jais partizanai, šauliai, savanoriai.

Kaip mes atsiliepiame į Marijos raginimą daryti tai, ką tik Kristus liepia? Kaip suprantame, ką jis mums liepia?

Sielovada kariuomenėje rūpinasi Kariuomenės ordinariatas, vadovaujamas kariuomenės Ordinaro vyskupo Eugenijaus Bartulio, pagal tam tikrus prioritetus, iškeltus tiek Lietuvos kariuomenės vadovybės, tiek Lietuvos Vyskupų Konferencijos. Sielovadinis rūpestis apima Lietuvos kariuomenėje tarnaujančius katalikus karius ir civilius, jų šeimų narius, taip pat katalikus, besimokančius karo mokyklose, nuolat dirbančius karo ligoninėse ir kitose kariuomenės institucijose.

Kokie gi šiandien kariuomenės žmonių sielovados prioritetai, sudarantys visos Ordinariato sielovadinės veiklos pamatą?
Pirmiausia stengiamasi formuoti pačių kariuomenės žmonių krikščionišką požiūrį į kariuomenės gyvenimą ir to gyvenimo pamatines vertybes. Stengiamasi pateikti dvasinius, etinius, moralinius ir socialinius klausimus, su kuriais susiduria kariuomenės žmonės Evangelijos ir Bažnyčios mokymo šviesoje.

Šie svarbiausieji Ordinariato siekiai siejasi su visai Bažnyčiai dar Vatikano II Susirinkimo iškeltais atsinaujinimo uždaviniais pasauliečių aktyvaus įsitraukimo į sielovadą srityje. Vėliau šie uždaviniai buvo dar labiau išryškinti popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkajame paraginime Cristi fideles laici ir sielovadą kariuomenėje aptariančiame dokumente – apaštališkojoje konstitucijoje Spirituali militum curae.

Vatikano II Susirinkimas konstitucijoje Gaudium et Spes kaip atskirą visuomenės grupę išryškino kariuomenės žmones ir pažymėjo, jog „karas tikrai nėra pašalintas iš žmonių tarpo. O kol tebėra karo pavojus ir nėra kompetentingos tarptautinės valdžios, turinčios atitinkamas pajėgas, tol valstybėms negalima paneigti teisės leistinu būdu gintis, prieš tai išbandžius visus taikaus susitarimo būdus <...>. Kas tarnybą tėvynei atlieka kariuomenėje, telaiko save tautų saugumo bei laisvės gynėjais ir, tinkamai atlikdami savo pareigas, tikrai teprisideda prie taikos palaikymo.“

Padėti kariams suvokti save kaip tautų saugumo bei laisvės gynėjus pastaruoju metu tapo dar vienu kariuomenės Ordinariato prioritetu. Tai daroma palydint karius į tarptautines taikos palaikymo misijas, taip pat ir karo kapelionams dalyvaujant tose misijose bei dalijantis su kariais kasdieniais rūpesčiais, vargais ir džiaugsmais. Karo kapelionai, žadindami karių kaip tautų saugumo bei laisvės gynėjų savimonę, vadovaujasi toliaregiškomis popiežiaus Jono Pauliaus II įžvalgomis, išdėstytomis apaštališkajame paraginime Cristi fideles laici: „Negalima nekalbėti apie kitą šiuolaikinei žmonijai būdingą reiškinį: galbūt kaip niekada istorijoje, žmonija kasdien giliai žeidžiama ir vedama iš pusiausvyros intensyvaus konfliktiškumo. Šis įvairiopas reiškinys neturi nieko bendra su teisėtu idėjų bei veiksmų pliuralizmu ir iškyla skausminguose asmenų, grupių, tautų ir valstybių ar jų blokų susidūrimuose. Tie susidūrimai įgauna prievartos, terorizmo ir karo pavidalą. Antra vertus, niekas neįstengia nuslopinti individų ir tautų siekio įgyvendinti neįkainojamą gėrybę – taiką su teisingumu. Evangelinis palaiminimas „Palaiminti taikdariai“ (Mt 5, 9) šiuolaikiniuose žmonėse randa naują ir iškalbingą atgarsį: ištisos tautos šiandien gyvena, kenčia ir veikia taikos ir teisingumo vardan. Kaskart daugiau asmenų ir grupių renkasi visuomeninio įsipareigojimo kelią, kad taikos troškimas būtų patenkintas. Čia sutinkame daug pasauliečių, tauriai atsidėjusių visuomeniam ir politiniam gyvenimui, įvairiopai veikiančių tiek institucijose, tiek savanoriškai, taip pat tarnaujančių mažiausiems. “

Kaip jau minėta, Bažnyčia, pasukusi atsinaujinimo keliu po Vatikano II Susirinkimo, jau daugiau nei 4 dešimtmečius itin stengiasi paskatinti aktyvų pasauliečių įsitraukimą į bažnytinį gyvenimą. Ne išimtis ir kariuomenės Ordinariatas, savo juridiniu statusu prilygstantis vyskupijai ir drauge su visa bažnytine bendruomene besistengiantis vykdyti gausius magisteriumo raginimus šioje srityje. Kariuomenės žmonės, kaip ir visi kiti mūsų visuomenės nariai, yra veikiami tų pačių procesų, neišvengiamai paliekančių padarinių kiekvieno žmogaus dvasioje. Tai sakydamas turiu galvoje vadinamąjį nukrikščionėjimą, pasireiškiantį įvairiose gyvenimo srityse – pradedant šeima ir baigiant profesinės veiklos aplinka. Todėl ir įvardijau kaip didžiausią sielovados prioritetą krikščioniško požiūrio į gyvenimą ir į žmogų formavimą. Daug žmonių turbūt yra pamiršę, kad mūsų šiandieninė demokratinė valdymo forma ir socialinės rūpybos sistema yra kilusi iš daugelio nuostatų, kurias sudėję draugėn galėtume apibrėžti kaip krikščionišką požiūrį į žmogų, savo ruožtu susiformavusį ilgame ir sudėtingame procese, sulydžiusiame į vieną visumą krikšioniškas nuostatas vienu ar kitu klausimu.

Žinome, kad demokratija yra visų piliečių atsakingas dalyvavimas bendrame gėryje, derinant teises ir pareigas. Nesunkiai pastebime, kad gerovė žlunga tose visuomenėse, kur neatsakingai naudojamasi socialinės padėties teikiamomis garantijomis ir privilegijomis. Krikščioniško požiūrio į žmogų formavimas ir savęs suvokimas mąstant tomis pačiomis kategorijomis, tampa moraliniais ir etiniais imperatyvais, padedančiais išvengti negerovių ir nukrypimų.
Nenorime būti monopolistais ar kam nors per prievartą piršti krikščioniškojo požiūrio į žmogų, tačiau stengiamės išryškinti, kad visuotinis išganymo pasiūlymas Kristuje ir visuotinis žmogaus orumas yra labai glaudžiai susiję. Kristus vienodai rūpinosi vyrais ir moterimis, turtingais ir vargšais, jaunais ir senais. Jo veikime apleistieji ir išstumtieji už visuomenės ribų patirdavo ypatingą dėmesį.

Drįstame teigti, kad netgi tos pozicijos, kurios deklaruoja savo priešingumą krikščioniškam požiūriui į žmogų, tam tikra prasme statomos ant krikščioniško pamato. Mes turime pripažinti, kad susiformavo alternatyviniai ar net priešingi krikščioniškam požiūriui į žmogų principai, ir tai neretai dėl to, kad krikščionių gyvenime sunku buvo atpažinti krikščionybę dėl elgesio nenuoseklumo, dėl nepakankamo įsigilinimo į šiandien apmąstomą Marijos raginimą mums: „Darykite, ką tik jis jums lieps.“ Mes, krikščionys, pripažįstame, jog kaip bendruomenė amžių bėgyje neišvengėme klaidų, tačiau atskaitos taško nepraradome. Juo visad buvo Kristus ir jo begalinė meilė žmogui.

Mes, kaip tikintys krikščionys, atliekame niekuo nepakeičiamą tarnystę, kai savo aplinkoje – visuomenėje ir kariuomenėje – iškeliame viešumon visą ir visapusišką krikščionišką požiūrį į žmogų, kai nebijome savo pozicijų apginti diskusijose, kai tolerantiškai žiūrime į kitaip mąstančius ir besielgiančius. Mes suprantame, kad tebeegzistuoja ir vergovė, ir prievartinis darbas, kad žmonės išnaudoja vienas kitą, kad net valstybės savo įstatymais įteisina priespaudą ir diskriminaciją. Tačiau tai tik dar labiau didina mūsų suvokimą, koks didžiulis paveldas patikėtas mums ir kur glūdi mūsų dvasinės ir kultūrinės šaknys. Taigi, krikščioniškas požiūris į žmogų ugdo mūsų atsakomybę ir skatina reikštis kaip sąmoningiems krikščionims ir aktyviems piliečiams.

Kaip kitus prioritetus šiandieninėje kariuomenės žmonių sielovadoje galima paminėti šeimų pastoraciją, į kurią įeitų ir rūpestis vaikais vasaros atostogų metu, karių rengimą įkrikščioninimo sakramentams, pilietiškumo ugdymą ir panašią veiklą. Galime drąsiai tvirtinti, kad šie sielovadiniai prioritetai remiasi krikščioniško požiūrio į žmogų formavimu ir ugdymu bei tų principų įgyvendinimu kasdienybėje. Tai konkrečios kasdienės pastangos daryti visa, ką Kristus mums sako.

Šiandien čia, Šiluvoje, Marijos apsireiškimo jubiliejų švenčia ne tik kariai ir karininkai, partizanai, šauliai ir savanoriai, bet ir Lietuvos politikai, valdininkai, verslininkai, darbininkai, žemdirbiai ir žiniasklaidos darbuotojai. Nors nesurasime kokios nors bažnytinės institucijos, specialiai besirūpinančios politikų ar valdininkų, verslininkų ar žiniasklaidos darbuotojų sielovada, tačiau netrūksta Bažnyčios nubrėžtų gairių, kurių laikantis galima įvykdyti Dievo Motinos prašymą ir priesaką: „Darykite, ką tik jis jums lieps.“

Keletas pastebėjimų žiniasklaidos darbuotojams.

Tenka konstatuoti, kad Bažnyčia nepritaria ir negali pritarti šiandien spaudos, radijo, televizijos ir kitų masinės komunikacijos priemonių skelbiamoms kai kurioms vertybėms. Vis dėlto esantys kontrastai dar nereiškia, kad neįmanoma surasti bendros kalbos. Priešingai – Bažnyčia nori dialogo su pasaulietine žiniasklaida. Bažnyčia taip pat primena pasaulietiškoje žiniasklaidoje dirbantiems katalikams jų pareigą taip pat ir profesinėje veikloje būti nuosekliais katalikais. Bažnyčia skatina katalikiškos žiniasklaidos plėtotę ir kartu trokšta, kad visa žiniasklaida būtų sąjungininkė kuriant humaniškesnę visuomenę. Ką gi konkrečiai gali daryti šiandien tikintis krikščionis žurnalistas, kad įvykdytų visa, ką Kristus liepia?

Socialinės komunikacijos priemonių žinovai teigia, kad Bažnyčioje turi iškilti asmenybės, išdrįstančios skelbti Evangeliją ir būti Evangelijos žmonėmis mus supančią aplinką šiek tiek provokuojančia maniera, netgi nesibaiminant atrodyti per daug provokuojančiais, nebijant susilaukti aštrios kritikos arba, perkeltine prasme sakant, būti nukryžiuotiems. Bažnyčia komunikabiliu būdu turi sugebėti perteikti savo gyvenimo įvykius – tik šitaip įmanoma patraukti socialinės komunikacijos priemonių vartotojų dėmesį. Tuo tarpu šiandien susiklosčiusi situacija rodo, jog tų komunikabilių asmenybių Bažnyčiai labai trūksta. Būtina surišti veiksmingą socialinės komunikacijos priemonių panaudojimą su komunikabilumu, t. y. komunikacija įvyksta, kai peržengiamos tam tikros ribos, o įvykiu ar žinia laikomi tik tie dalykai, kurie išsikiša už ribų to, kas laikoma normalu ir kasdieniška. O institucinė komunikacija (taip pat ir bažnytinė), atrodo, žūtbūt stengiasi sustiprinti tai, kas kasdieniška ir normalu, kitaip sakant, niekam nesukelia jokių emocijų. Kaip pastebi daugelis visuomenės informacijos priemonėse besidarbuojančių katalikų žurnalistų, televizija ar spauda visiškai nepadeda Bažnyčiai būti komunikabiliai, nes beveik visada pristato Bažnyčią kaip savos rūšies cenzorių ar teisėją. Bažnyčia turi stengtis sulaužyti šitą stereotipą. Tai viena iš svarbiausių darbo krypčių socialinės komunikacijos srityje. Netoleruotina, kad katalikai komunikacijos priemonių dėmesį patraukia tik tada, kai kyla koks nors skandalas ar protestuojama prieš ką nors, ir tuo būdu supriešinamas katalikiškas bei nekatalikiškas požiūriai į tam tikras problemas. Komunikacijos požiūriu didžiulė klaida sudaryti sau tik cenzoriaus įvaizdį. Reikia drąsiai imtis veiklos, patraukiančios žiūrovo dėmesį pirmiausia pozityviu vaidmeniu. Komunikacijos požiūriu yra du veiksmingi būdai apie ką nors komunikuoti: arba tyla, kuri taip pat turi savo galią patraukti dėmesį, arba įvykio sukūrimas ir pristatymas. Vidurio kelio šiandieninėse komunikacijos priemonėse paprasčiausiai nėra. Katalikams, besidarbuojantiems komunikacijos srityje, gairės, padedančios gyventi pagal Marijos priesaką, tikrai labai aiškios.

Panašiai ir su darbo pasaulio atstovais verslininkais, darbininkais ir žemdirbiais. Norėčiau į darbo pasaulį pažvelgti tik vienu iš daugelio aspektų – per šeimos prizmę. Tai todėl, kad Marijos žodžiai „Darykite, ką tik jis jums lieps“ buvo ištarti vestuvėse, pačioje šeimos užuomazgos pradžioje. Darbo ir šeimos santykiai nuolat kito ir kinta, veikiami kultūrinių, ekonominių ir politinių tendencijų, beje, daugiausia atsižvelgiančių į atskiro individo, o ne į šeimos, kaip tokios, interesus. Sparti industrializacija, įtemptas darbo ritmas, dažnai sąlygojantis žmogaus gyvenimo būdą, atitolino viena nuo kitos šeimos ir darbo dimensijas, drauge sukeldami atvirą konfliktą ne tik šeimų gyvenime, bet ir daugelio žmonių sąžinėse. Bažnyčios socialinės doktrinos šviesoje tikinčiųjų bendruomenių pirminis uždavinys kiekvienam žmogui, šeimai, taip pat politinėms institucijoms padėti surasti kelią, kaip atkurti pusiausvyrą šeimos ir darbo santykyje. Darbo ir šeimos dimensijos žmogaus gyvenime neturi būti konkuruojančios tarpusavyje ar alternatyvios. Valstybė, pasitelkusi privačią iniciatyvą, turi užtikrinti darbą kiekvienam žmogui, nes kaip tik su darbu surištas asmens realizavimasis, taip pat ir galimybė sukurti šeimą bei ją aprūpinti. Kitaip kyla pavojus šeimos stabilumui, o netikrumas darbo srityje ar visiškas nedarbas yra pagrindinė kliūtis planuoti ir realizuoti šeimos gyvenimą.

Į šiandieninį Šiluvos Marijos apsireiškimo jubiliejaus minėjimą buvo kviečiami ir Lietuvos politikai. Ne vienas tą kvietimą išgirdo ir dalyvavo ar dar dalyvaus pamaldose. Vėl artėja rinkimai. Be ilgų išvedžiojimų noriu pasakyti, kad visi mes čia susirinkę esame atsakingi už tai, kokie politikai gauna mandatą kalbėti ir spręsti mūsų vardu. Nieko savo nepridėdamas noriu priminti Lietuvos vyskupų kreipimąsi, kuriame dar 2000 metais, cituodami popiežių, vyskupai pabrėžė, jog „svarbus pasauliečių įsipareigojimas, kuriam skirtinas ypatingas dėmesys jaunoje Lietuvos demokratijoje, – politikos sritis. Ji reikalauja iš krikščionio visiško evangelinių vertybių, kurias taip pat skelbia Bažnyčios socialinis mokymas, atitikimo ir tų vertybių išmintingo bei atsakingo diegimo esant sudėtingoms istorinėms aplinkybėms“.

Šie Šventojo Tėvo žodžiai gali tapti mums kriterijumi renkant tautos atstovus į Seimą. Nesusiviliokime gražiais žodžiais ir pažadais, kuriuos žeria visi kandidatai, bet pažvelkime į jų nuveiktus darbus ir į jų asmeninį gyvenimą. Ar visa tai yra paremta žmogiškomis ir krikščioniškomis vertybėmis?

Asmuo, kuris prisiima atsakomybę tarnauti tautai, jai atstovaudamas Seime, turėtų pasižymėti:

žmogišku padorumu ir sąžiningumu;
nuveiktais darbais žmonių labui;
kompetencija ir išmanymu toje srityje, kur žada darbuotis;
pastovumu ir ištikimybe saviems įsitikinimams;
nesavanaudišku noru tarnauti žmogui ir visuomenei.

Iš Seimo narių, kuriems suteiksime galimybę atstovauti mums visiems ir nuo kurių didžia dalimi priklausys mūsų Tautos gerovė, laukiame ir turime teisę reikalauti:

pagarbos žmogaus orumui ir teisėms, ypač teisei į darbą, būstą, švietimą, sveikatos apsaugą;
globos ir paramos šeimai, ypač jaunoms šeimoms;
tėvų teisės auklėti savo vaikus pagal moralinius ir religinius įsitikinimus garantavimo;
dėmesio jaunimo švietimui ir religiniam bei doriniam ugdymui mokyklose, organizacijose, judėjimuose;
rūpesčio dėl tautos doros išlaikymo, drąsos kovoje su korupcija;
pastangų mažinti vargą: dėmesio ligoniams, seneliams, invalidams, našlaičiams, bedarbiams;
socialinio teisingumo įgyvendinimo, darbininkų teisių apsaugos;
pagarbos religinėms vertybėms, Katalikų Bažnyčios ir tradicinių religijų sielovadinei, šviečiamajai ir karitatyvinei veiklai.

Šie kriterijai gali padėti mums išsirinkti į valstybės valdymo institucijas dorus žmones, ne žodžiais, bet darbais sprendžiančius sudėtingas mūsų krašto problemas.

Visi mes – šiandienos kariai ir laivės kovų dalyviai, verslininkai – darbdaviai ir darbininkai, valdininkai ir žiniasklaidos darbuotojai buvome kviečiami čia, Šiluvoje, paminėti Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo 400 metų jubiliejaus ir išgirsti jos kvietimą bei priesaką: „Darykite, ką tik jis jums lieps.“ Dabar mūsų eilė savo gyvenimu įrodyti, kad išgirdome ir supratome, ko Jis, mūsų Viešpats, nori iš mūsų ir ką liepia mums daryti.