siluva.lt










400 m. Jubiliejus



 
Istorijos apžvalga

Ant smėlėtų kalvelių, apsuptas spygliuočių miškų stovi Šiluvos miestelis. Iš miškų bei šilų kilo ir jo vardas – Šilas, vėliau jį imta vadinti sulenkinta forma – Šidlava, o Nepriklausomybės metais įsitvirtino vardas Šiluva. Bažnyčios steigimo akte ši vietovė dar vadinama ir Būda. Šis vardas irgi susijęs su mišku. Jis reiškia vietą, kur buvo apdorojami miško medžiai. Ilgainiui vardas Būda nunykęs. Kažin ar apie Šiluvą šiandien ką nors daugiau žinotume, jei kunigaikščio Vytauto bendradarbis Petras Simonas Gedgaudas nebūtų sumanęs joje pastatydinti bažnyčią.

„Viešpaties vardan. Amen. Visų įvykių atminimas dingsta ir nepasiekia žmogiškosios amžinybės, jei nėra pasirūpinama sutvirtinti raštais ir antspaudais. Todėl aš, Petras Gedgaudas, Geišių tėvainis, norėdamas, kol dar esu gyvas, padaryti gerų darbų, kad kartais pamotė mirtis staigiu smūgiu manęs nepakirstų, ir trokšdamas savo ir savo teisėtos žmonos sielų išganymui padėti, be to, norėdamas, kol esu gyvas, mano pirmtakų paliktų gėrybių pagalba palengvinti sielą nuo to, kas ją slegia, būdamas sveikas, pajėgaus proto, nepriverstas, neįtaigotas, nei kieno nors pikto vyliaus apgautas, o tik savo geros valios laisvu apsisprendimu ir mano bičiulių sutikimu, steigiu Šile, arba Būdoje, bažnyčią Šv. Marijos Gimimo, šv. Petro, šv. Baltramiejaus ir šventųjų patronų garbei. Kad tos bažnyčios katalikas rektorius, kuris jai tarnaus ir ją valdys, būtų aprūpintas pragyvenimu ir drabužiu, užrašau ir užrašydamas amžinai perleidžiu ir dovanoju tam, kuris pirmas, antras, trečias ir t. t. ten gyvens, pirmiausia dirvą prie bažnyčios ir kitą žemę…“

Šį Šiluvos bažnyčios steigimo aktą 1457-aisiais, sekmadienį po šv. Lemberto, t. y. rugsėjo 1 d., surašė ir savo antspaudu patvirtino, dalyvaujant liudininkams ir patikėtiniams, Šiluvos dvaro savininkas Petras Simonas Gedgaudas. Statomai bažnyčiai jis suteikė gana retą tais laikais Šv. Marijos Gimimo titulą. Marijos Gimimo dieną Bažnyčia švenčia rugsėjo 8-ąją. Galbūt Petras Gedgaudas Marijos Gimimo šventės datą mėgino susieti su rugsėjo 8-ąją turėjusiu įvykti Vytauto karūnavimu?

Statytojo valia suteikus bažnyčiai Marijos Gimimo vardą ir išrūpinus titulinius atlaidus, ji pamažėl ėmė garsėti. Į šiuos atlaidus traukdavo minios maldininkų iš atokiausių Lietuvos kampelių. Į juos būriais vykdavo maldininkai ir iš Užnemunės, kur vyravo protestantai.

Maždaug po šimtmečio, 1551 m., Ragainės pastorius Martynas Mažvydas laiške Prūsų hercogui Albrechtui skundžiasi, kad jo parapijiečiai nepriprantą prie naujo tikėjimo kunigų, yra ištikimi „popiežiškiams“ ir švenčių dienomis vykstą į Lietuvos bažnyčias: į Batakius, Švėkšną, Jurbarką, Tauragę, Veliuoną, taip pat ir į garbingosios Mergelės Marijos atlaidus Šiluvoje. O Šiluva nutolusi nuo Ragainės beveik šimtą kilometrų!

XVI a. reformacijos banga atsirito ir iki Šiluvos. Ją valdę dvarininkai stojo reformatų pusėn. Jonas Zaviša šalia Šiluvos pastatydino liuteronų koplyčią, jo brolis Merkelis laikomas Šiluvos kalvinų parapijos įkūrėju. Kurį laiką Šiluvoje veikė evangelikų reformatų koplyčia ir katalikų bažnyčia, tačiau 1560 m. Šiluvą ėmus valdyti ypač uoliam reformacijos skleidėjui Merkeliui Šemetai, Šiluvos katalikų bažnyčia gana greitai nustojo veikti. Sumani kalvinistė Sofija Vnučkienė pasirūpino iš tuometinių Šiluvos valdytojų perpirkti nusavintas parapijos žemes ir užrašyti jas kalvinų bendruomenei. Jos sumanymu, Šiluva turėjo tapti kalvinų centru. Joje buvo įkurta vienintelė Lietuvoje kalvinų seminarija. Katalikiškoji liaudis imta versti pereiti į naująją konfesiją.

Apie 1569 m., Šiluvoje dar šeimininkaujant Merkeliui Šemetai, paskutinis Šiluvos klebonas Jonas Holubka surinko išlikusias bažnyčios vertybes bei dokumentus ir, viską sudėjęs į geležimi kaustytą dėžę, užkasė netoli buvusios bažnyčios. Katalikų bažnyčią, manoma, buvus sudegintą ar nugriautą. Tikėtina, kad neprižiūrima ir nelankoma ji galėjo ir pati sunykti, o tada būti nugriauta. Dalis katalikų bažnyčios turto atsidūrė reformatų rankose. Daug metų kalvinų bažnyčios bokšte skambėjo iš katalikų bažnyčios paimtas varpas su užrašu: „O florens Rosa, Mater Dei speciosa“ (O žydinti rože, skaisti Dievo Motina!).

Vysk. Merkelis Giedraitis (~1536, vysk. 1576–1609)Tiesa, kalvinų įsigalėjimui bandė pasipriešinti Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, pradėjęs bylas prarastoms bažnyčioms atgauti, mat Lietuvos III Statutas 1588 m. pripažino katalikų teisę atgauti nusavintus turtus. Vyskupas savo pradėtąjį darbą apie 1606-uosius pavedė uoliam kunigui Jonui Smolkai-Kazakevičiui. Tačiau laimėti bylą dėl Šiluvos bažnyčios atgavimo buvo labai sunku, nes neturėta nuosavybės dokumentų.

Čia į sunkią ir painią istoriją įsiterpė pati Švč. M. Marija. Po jos apsireiškimo (1608 m.) atradus bažnyčios fundacijos dokumentus, paskirtasis Šiluvos klebonas kun. Jonas Kazakevičius 1622 m. laimėjo bylą dėl nuosavybės grąžinimo katalikams. Tapęs Šiluvos klebonu senosios bažnyčios vietoje pastatė nedidelę medinę bažnytėlę, atgaivino Šilinių atlaidus.

Vysk. Antanas Tiškevičius (1692, vysk. 1740–1762)Į atgaivintus atlaidus suplaukdavo gausybė žmonių. 1629-aisiais atlaidų dienomis išdalyta 11 tūkst. komunikantų. Todėl apie 1641-uosius pastatyta gerokai didesnė kryžiaus formos medinė bažnyčia. Po šimtmečio vysk. Antanas Tiškevičius ėmėsi rūpinti pastatydinti naują mūrinę bažnyčią Šiluvoje, nes sena darėsi per menka, mat per Marijos Apsilankymo ir Gimimo šventes čionai susirinkdavo minios žmonių, atvykdavo net iš Vilniaus vyskupijos. 1760 m. pradėta statyti mūrinė Šiluvos bažnyčia.

1775 m. rugsėjo 15 d. bule popiežius Pijus VI Šiluvos bažnyčiai suteikė infulatinės prepozitūros titulą. Taigi nuo tol Šiluvos klebonai infulatai per pamaldas galėdavo dėvėti mitrą, mūvėti žiedą, naudoti pastoralą ir kitas vyskupo insignijas.

Vysk. Steponas Giedraitis (1730, vysk. 1778-1802, 1803)1786 m. rugsėjo 8 d. pašventinta nauja mūrinė katalikų bažnyčia – dabartinė Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika. Ją konsekravo Žemaičių sufraganu tapęs Tadas Juozapas Bukota. Marijos Gimimo dieną aikštėje priešais bažnyčią vainikuotas nuo seno malonėmis garsėjęs Marijos su Kūdikiu paveikslas. Vysk. Steponas Giedraitis ta proga rašytame laiške džiugiai ragino: „Salutate Mariam, quae multum laboravit in vobis“ („Sveikinkite Mariją, kuri tiek daug yra jums padariusi“). Tikintieji, rodos, noriai atsiliepė į šį vyskupo paraginimą. Maldininkų, plūstančių į atlaidus, nesustabdydavo jokios okupantų valdžios.

Carinės Rusijos valdžia draudė maldininkų procesijas į Šiluvą, kunigams neleisdavo ten keliauti be specialaus leidimo. Tačiau nepaisant to, dalyvaujant keliasdešimt tūkstančių maldininkų 1886 m. iškilmingai atšvęstas Marijos paveikslo vainikavimo šimtmetis. Caro valdžia buvo sumaniusi Šiluvos miestelio aikštėje priešais bažnyčią pastatyti cerkvę, bet klebonas suskubo nupirkti aikštę. Joje pastatė Švč. M. Marijos statulą. Spaudos draudimo metais Šiluva buvo tarsi lietuviškų knygų platinimo centras, iš kurio įvairiausi leidiniai patekdavo į tolimiausius Lietuvos užkampius. Caro valdininkai per atlaidus gaudydavo ir knygnešius, ir net maldininkus, kurie naudodavosi uždraustomis maldaknygėmis.

Ypač Šiluvos atlaidai buvo populiarinami Nepriklausomoje Lietuvoje. Kaune netgi įsikūrė komitetas maldininkų kelionėms organizuoti. Buvo leidžiamos knygelės, bukletai apie Šiluvą.

Sovietų valdymo metais aikštėje prieš bažnyčią vietoje Marijos statulos buvo pastatytas paminklas „Už Tarybų valdžią žuvusiems šiluviškiams“. Nors sovietų valdžia maldininkams visaip trukdydavo dalyvauti atlaiduose – uždarydavo kelius, 1979 m. net paskelbė kiaulių marą – maldininkai, ypač Eucharistijos bičiuliai, rengdavo procesijas į Šiluvą. Ne vienas maldingų kelionių į Šiluvą organizatorius nukentėjo nuo sovietų valdžios – buvo tardomas, teisiamas ar net nubaudžiamas įkalinimu ar tremtimi. Nepaisant persekiojimų, Šiluva išliko Bažnyčios dvasinės stiprybės liudytoja.

Atkūrus Nepriklausomybę, 1991 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje kardinolas Vincentas Sladkevičius ir Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis paaukojo Lietuvą Švč. Mergelei Marijai. Čia saugomas ir paaukojimo aktas. Šis aktas reiškė, jog į Šiluvos Dievo Motinos, nuolat savo užtarimu lydėjusios tautos kelią į laisvę, rankas atiduodamos ir Nepriklausomybės viltys bei lūkesčiai.

Nepriklausomą gyvenimą kuriantiems Lietuvos žmonėms ir laisvės, atnešusios savų iššūkių ir sunkumų, sąlygomis Šiluva liko ir toliau lankoma bei puoselėjama šiuolaikine piligrimine šventove. Kasmet rugsėjo pradžioje gausiai Šiluvą lankantys piligrimai iš visos Lietuvos bei užsienio šalių svečiai švenčia Šilinių atlaidus, kurie trunka visą aštuondienį. Jų tradicija, įvairiais būdais varžyta visų okupacijų metais, liko gyva: galima sakyti, jog didieji Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai Šiluvoje švenčiami jau beveik penkis šimtus metų. Artėjant didiesiems Šilinių atlaidams, paskutinį rugpjūčio sekmadienį piligrimai, dėkodami Dievui už Tėvynės laisvę ir tęsdami sovietmečiu kilusią tradiciją, atkeliauja į Šiluvą dviem tūkstantinėmis eisenomis – nuo Raseinių pusės ir Tytuvėnų. Į atlaidus Šiluvoje kasmet rengiami tris dienas trunkantys tarptautiniai jaunimo ir kariuomenės piligriminiai žygiai pėsčiomis iš Kryžių kalno.

1993 m. rugsėjo 7 d. Šiluvą aplankė popiežius šv. Jonas Paulius II. Šventasis Tėvas meldėsi Šiluvos Švč. M. Marijos Apsireiškimo koplyčioje, dalyvavo Dievo žodžio liturgijoje Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje. Popiežius, tarsi atkartodamas Mergelės Marijos per apsireiškimą piemenėliams perduotą žinią, sakė, kad Marija visą savo gyvenimą kreipė į Kristų. Tai daryti ji kviečia ir mus: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). „Kanoje išprašei, kad Tavo Sūnus vandenį paverstų vynu. Padėk lietuvių tautai skausmingą praeities patirtį paversti džiugia ateitimi“, – meldė Šventasis Tėvas Šiluvoje.

2003 -aisiais į Šiluvos bazilikos didįjį altorių po restauracijos buvo sugrąžintas maloningasis Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas, 2006 metais vainikuotas popiežiaus Benedikto XVI palaimintomis karūnomis.

2003 m., per Šilinių atlaidus, Šventojo Tėvo apsilankymo dešimtmečio proga arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ pašventino Jono Pauliaus II namus, šiandien tarnaujančius kunigų ir kitų tikinčiųjų dvasiniam ugdymui. 2008 m., Šiluvoje švenčiant Švč. M. Marijos apsireiškimo 400 metų jubiliejų, sakralioje aikštėje atidengtas popiežiaus Jono Pauliaus II paminklas (autorius – Krokuvos dailės akademijos prof. Czesławas Dźwigajus) viešnagės Lietuvoje 15 metų sukakčiai atminti; šio popiežiaus vardu tada pavadinta ir šalia aikštės einanti gatvė.

2007 m. Šiluvos parapija minėjo 550 m. įsteigimo jubiliejų.

2008 m. rugsėjo 6–15 d. iškilmingai švenčiant Švč. M. Marijos apsireiškimo 400 metų jubiliejų, Šiluvoje lankėsi Šventojo Tėvo Benedikto XVI pasiuntinys Kelno arkivyskupas kardinolas Joachimas Meisneris.

„Jau prieš keturis šimtus metų Dievas lietuvių tautai Šiluvoje skyrė Mariją, kad ji būtų Palydovė ir Padėjėja išsilaisvinti iš visų tamsių jėgų ir prievartos, iš visko, kas atskiria žmogų nuo Dievo. Marija padeda žengti iš atitolimo nuo Dievo link sugebėjimo Dievą priimti, taigi taip pat ir sugebėjimo priimti pasaulį. Nes tik tas, kuris pažįsta Dievą – pakartosiu dar sykį – pažįsta ir žmogų. Ir tik tas, kas žino apie dangų, šį tą supranta ir apie žemę. Šiluvos šventė 2008-aisiais, taigi keturi šimtai metų po apsireiškimo, mums sako, kad ir šiandien reikia sukelti maldos ir atgailos revoliuciją prieš Europoje įsivyraujantį Dievo stūmimą iš pasaulio bei žmogaus atitolimą nuo Dievo. „Kur vargas didžiausias, ten Dievo pagalba arčiausia“ – tokia yra labai sena Dievo tautos patirtis“, – sakė Šventojo Sosto pasiuntinys kard. J. Meisneris 2008 m. rugsėjo 14 d. Jubiliejaus iškilmių homilijoje.

Per 10 Jubiliejaus dienų Šiluvoje apsilankė iki 150 tūkst. maldininkų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš artimesnių bei tolimesnių Europos, Amerikos šalių, Australijos žemyno, pavieniui – iš Azijos bei Afrikos. Kaip tik tada garsas apie Šiluvą plačiai pasklido pasaulyje: žinią apie Marijos apsireiškimą bei Šiluvos šventovę tada išplatino pasaulinės naujienų agentūros. Pirmąkart Šiluvos istorijoje, menančioje ankstesnius konfesinius nesutarimus, tada vyko ekumeninės pamaldos, kuriose dalyvavo kelių krikščioniškų Bažnyčių ir bendruomenių atstovai.

Rengiantis Jubiliejui Kauno arkivyskupo S. Tamkevičiaus rūpesčiu bei iniciatyva, Kauno arkivyskupijos bendruomenės, įvairių rėmėjų bei aukotojų parama buvo įgyvendintas dar prieškario sumanymas Šiluvos baziliką sujungti su Apsireiškimo koplyčia įrengiant sakralią erdvę. Atnaujintoje aikštėje, be jau minėto šv. Jono Pauliaus II atminimo įamžinimo, buvo pastatyta atnaujinta Švč. M. Marijos skulptūra, tiksli bronzinė ankstesniosios kopija. Buvo pastatytas Piligrimų informacijos centras, jame atidarytas Šiluvos istorijos muziejus. Abipus aikštės pastatyti maldai tarnaujantys meniški Rožinio koplytstulpiai, pamažu restauruojama Bazilika ir Apsireiškimo koplyčia, kurios baltasis, 44 metrų aukščio bokštas iš toli pasitinka ir mūsų dienomis į Šiluvą atkeliaujančius maldininkus. Dabar į Apsireiškimo koplyčią 2 km šilu atveda įrengtas piligrimų takas su Kryžiaus kelio koplytstulpiais.

2009 m. Kauno arkivyskupo S. Tamkevičiaus dekretu paskutiniais mėnesių penktadieniais Šiluvoje rengiamos Ligonių dienos. Iškilmingą pasiaukojimo priesaiką šioje šventovėje duoda ir tais pačiais metais įkurtos Šiluvos Švč. Mergelės Marijos draugijos būsimieji nariai.

Šiluvą, palaimintą pačios Švč. M. Marijos apsireiškimu, į savo maršrutus įtraukia mūsų šalies ir kitų kraštų piligrimai, lankantys Jono Pauliaus II piligrimų kelio šventoves Lietuvoje.

Šiluvos šventovėje ir šiandien svarbiausia išlieka Marijos žinia – kvietimas savo krikščioniškąjį gyvenimą visiškai atgręžti į jos Sūnų Jėzų Kristų. „ Esu giliai įsitikinęs, kad Marijos paskelbtoji Šiluvoje žinia reiškia ne ką kita, kaip raginimą rimtai pradėti gyvenimą su Kristumi.“, – yra sakęs Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius, kurio rūpesčiu Šiluva nepaprastai pasikeitė, tapdama šiuolaikiniu dvasinės traukos ir piligrimystės centru.

Pasak arkivyskupo S. Tamkevičiaus, svarbu aplankius Šiluvą iš šios šventovės išsinešti daugiau vilties, tikėjimo, supratimo, kad Marija ir šiandien nori parodyti mums Kristų, jo Evangeliją, teikia išminties ir pataria, kad visas asmenines ir pasaulio problemas įmanu išspręsti atsigręžus į Kristaus Evangeliją ir su ja einant gyvenimo keliu.