siluva.lt











400 m. Jubiliejus



Pamaldos  •  Procesijos ir eisenos  •  Litanija  •  Novena  •  Maldos  •  Giesmės  •  Intencijos  • 
 
Giesmės

Giesmė prie Dievo Motinos Šiluvos Užtarėjos
(Gaida, kaip „Pulkim ant kelių visi krikščionys“)

Pulkim ant kelių, tarnai Marijos
Sveikinti skaisčios Dangaus Lelijos.
Tai ta Motina, kur mūsų gaili,
Nusidėjėlių ieško su meile.

Atsimink metus, kada Šiluvą
Kalvinų rankos žiauriai užgavo,
Draskė Bažnyčią, viską naikino,
Šventą tikybą visai išnaikino.

Kur žmonės garbę Viešpačiui nešė,
Graudingai meldės, malonių prašė,
Pavertė dirva - šventąją vietą,
Per atskalūnų sėklą pasėtą.

Jų baisi ranka viską ištiko,
Kunigo tikro čia nebeliko,
Kristaus avidę visai išsmaugė
Ir kalvinizmą bjaurų užraugė.

Varpai garsingi čia nebskambėjo,
Liūdesio laikas ir jiems užėjo:
Kalvinai liepė juosius išplėšti,
Į maldų namą savo nunešti.

Puikių vargonų nieks nebegrojo,
Vamzdžiai nuliūdę tyliai raudojo…
Nebuvo Mišių aukos Šventosios,
Ak, ką padarė rankos baisiosios!

Verkite medžiai Budo pušyno,
Ašaras liekit melą pažinę!
Tu smilčių kalne ir netylėki,
Šventos tikybos verki, gailėki!

Girių paukšteliai nebegiedokit,
Draug su pasauliu liūdnai raudokit -
Šventą tikybą priešai išgriovė,
Garbinti Dievą žmonės paliovė!

Akmenys, kalvos nebetylėkit,
Iš nuliūdimo ašaras liekit!
Urvuose žvėrys skausmingai kaukit,
Žmones prie Dievo grįžti pašaukit!

Viešpaties Sostas, Altorius šventas
Išgriautas, išjuokts ir paniekintas…
Rūbai Bažnyčios ir išblaškyti,
Kas tą baisumą gal apsakyti!..

O Dieve didis, o Visagali!
Gelbėk nuo pikto mūs brangią šalį,
Atsiųsk iš Dangaus savo malonės,
Duok, kad sugrįžtų prie tavęs žmonės!

Aštuoniasdešimt metų taip buvo,
Jau katalikai, rodos, pražuvo.
Tada Marija mūsų pagailo
Ir mums parodė savąją meilę.

Iš Dangaus leidos ant akmens kieto,
Kad mes atmintum šią šventą vietą,
Rankose laikė Ji savo Sūnų,
Iš skausmo verkė, kad žmonės žūna.

Kaip tas stebuklas didis įvyko,
Džiaugsmas ir baimė žmones apniko,
Kazakevyčius kunigs atėjo
Ir atskalūnai drauge žiūrėjo.

Kalvinų kunigs Marijos klausė:
"Ko gi Tu verki, Pana gražiausia?"
Tada Marijos verksmas pakilo,
Į atskalūnus šitaip prabilo:

"Tu mano širdį lyg peiliu veri,
Kad šioje vietoj sėji ir ari,
Kur Jėzų Kristų garbino žmonės
Ir mano vardu prašė malonės".

Dievas aukščiausis stebuklus rodo.
Marijos žodžiams reikšmės priduoda:
Šimtmetis senis buvęs aklybėj
Čia pat atgavo akių šviesybę.

Iš didžio džiaugsmo žmonės netvėrė,
Kad geležinę skrynią atvėrė,
Iškastą vietoj, kurią Marija
Miniai nurodė anoj dienoje.

Toj skrynioj rado Bažnyčios raštus,
Indus šventuosius ir kitus daiktus.
Drauge paveikslą Šventos Marijos
Turtą didžiausią labui žmonijos.

Visam pasauly garsas skambėjo,
Kad čia Marija pas mus atėjo,
Į šį miestelį Šiluvą menką
Ir garbės vietą čia apsirinko.

Dabar lyg bitės žmonės čia skrenda
Ir užtarimą Marijos randa,
Sielai ir kūnui visas malones
Reikale gauna ieškanti žmones.

Žmones ak žmones! Pažint jau laikas,
Kad Dievas šaukia mus savo vaikus.
Susigraudinę širdis pakelkim,
Nuodėmes savo karštai apverkim!

Sąžinę savo panagrinėkim,
Nuodėmių skaičių pasižiūrėkim,
Ašarų klane nuodėmes plaukim
Prie Dievo grįžkim, mirties nelaukim!

Motinai Dievo širdis nerimsta,
Kad Dievo avys nuodėmės' grimzta,
Iš Dangaus žengia, stebuklus daro,
Verkdama žmones prie Sūnaus varo.

Šventa Marija dėl mūsų verkia,
Mūs sielos akys neatsimerkia!
Pulkim Marijai visi po kojų,
Melskim, iš kalčių teišvaduoja.

Pragaras visas norint sukiltų,
Ir visos piktos dvasios užpultų,
Nenusigąskim, Marijos šaukim,
Jos šventoj globoj pagalbos laukim!

Kad tavo kūną sopuliai veria,
Ar blogos mintys už širdies tveria,
Pakelkim širdis, rankas sudėkim,
Maldą Marijai karštai kalbėkim!

Meldžiame Tavęs, Pana galinga,
Duok mūsų širdžiai meilę ugningą
Dievą mylėti ir Tau tarnauti,
Numirus Dangų žadėtą gauti. Amen.


(Šaltinis – Šiluvos knygelė garbinimui stebuklingos Šv. P. Marijos Šiluvoje.
Išleido kunigas J. Gendrėnas, 1930 m., p. 47–52.)