Vargonai

Vargonų choro tribūną, kurioje vyrauja muzikos instrumento prospektas, laiko keturios profiliuotos atramos, suformuodamos tris arkas. Viena vertus, šis jos atskiria prieangį nuo šventovės sakraliosios erdvės, kita vertus, trys arkos tampa tarsi perėjimu, savotiškais vartais, kurie į tą erdvę įveda ar išlydi tikinčiuosius. Be to, visa tribūnos puošyba sutelkta vienoje pusėje, todėl jos neįprastą grožį galima matyti tik išeinant iš bažnyčios (prieangis lieka prieblandoje už jos ribų).

Tribūnos dekoro simbolinis turinys atsiskleidžia palaipsniui, gilinantis į atskirus elementus: čia virš kiekvienos atramos įkurdintas angelas su muzikos instrumentu rankose ir virš kiekvienos arkos aukščiausiame taške įkomponuota girliandomis apipinta jaučio kaukolė (bukranionas) dviejų trimitų apsuptyje. Parapetą puošia poromis sugrupuota mitinių būtybių grifų juosta. Ką jie nori mums pasakyti? Iš keturių angelų, stovinčių ant tribūnos atramų, du rankose laiko trimitus, kiti du turi smuiką ir violončelę. Žinia, trimitas krikščioniškoje tradicijoje – tai Dievo balso, kurį skelbia angelai, simbolis. Kita vertus, angelai su įvairiais muzikos instrumentais reiškia, kad Dievo rankose pats žmogus yra tarsi instrumentas, skirtas Jį vis kitaip garbinti. O kaukolė visuomet buvo ir išlieka laikinumo simbolis. Jaučio kaukolė trimitų apsuptyje mums gali priminti ir Paskutiniojo teismo dieną. Pasak evangelisto Mato, „Jis pasiųs savo angelus, kurie skardžiais trimitų garsais surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito“ (Mt 24, 31).

Parapete yra 5 poros grifų ir dar du po vieną kraštinį (taigi iš viso 12). Kiekvieną porą sudaro du grifai ir dekoratyvinė vaza viduryje (ant kiekvienos vazos puikuojasi dvi grakščiai uždėtos grifų letenos). Jų išvaizdoje suderintos erelio ir liūto kūno dalys (erelio galva, sparnai, liūto liemuo, letenos, stačios ausys).

Todėl krikščioniškoje tradicijoje šios mitinės būtybės simbolizuoja Žmogaus Sūnaus dvilypę prigimtį. Kita vertus, toks dviejų vienas į kitą atsisukusių grifų motyvas gali simbolizuoti gyvybės šaltinį, kuriuo ir yra pats Kristus. Tik „Avinėlis, kuris stovi prieš sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“ (Apr 7, 17). Kraštinių grifų pora – žmogučiai, kurių vienas laiko javų pėdą, o kitas – vynuogių kekę. Tabernakulio angelų laikomi tie patys Eucharistijos simboliai atkartojami parapeto dekore (erdvėje juos kiek paįstrižai jungia tiesios linijos).

Išeinantiems iš bažnyčios tikintiesiems vargonų choro tribūnos puošyba dar kartą prabyla apie svarbiausius dalykus: primena žmogaus gyvenimo laikinumą, per Eucharistijos simbolius skatina neužmiršti Kristaus ir Jo Kūno aukos atminimo, atskleidžia akylai saugomą amžinojo gyvenimo šaltinį ir ragina šlovinti Viešpatį.

Ekskursija po bažnyčią parengta pagal menotyrininkės doc. dr. Laimos Šinkūnaitės straipsnius:
„Šiluvos bazilikos interjero dailė – idėjinės programos metmenys“ (Logos, 2008. Nr. 57, 58, 59)
ir A. Vasiliauskienės „Šiluvos bazilikos Šventosios Šeimos paveikslas“ (Meno istorija ir kritika, 2009. Nr. 5)