Trumpa istorija

Pirmoji katalikų bažnyčia Šiluvoje įsteigta 1457 m. dvarininko, Vytauto Didžiojo bičiulio, Petro Simono Gedgaudo. Jai suteiktas tais laikais gan retas, ir bene pirmas Lietuvoje, Švč. Mergelės Marijos Gimimo ir šventųjų globėjų Petro bei Baltramiejaus titulas. 

Bažnyčiai išrūpinus titulinius atlaidus, ji ėmė garsėti. Į atlaidus traukdavo minios maldininkų ne tik iš visos Lietuvos, bet ir protestantiškų kraštų.

XVI a. Šiluvoje įsigali reformacija. Šiluvą valdę dvarininkai pereina reformatų pusėn, šalia miestelio iškyla kalvinų koplyčia, katalikų bažnyčios žemės ir turtas nusavinamas ir pati bažnyčia galiausiai uždaroma.

Apie 1569 m. paskutinis Šiluvos klebonas Jonas Holubka, lyg nujausdamas katalikų bažnyčios sunaikinimą, surinko išlikusias bažnyčios vertybes bei dokumentus ir, viską sudėjęs į geležimi kaustytą dėžę, užkasė netoli buvusios bažnyčios. Neilgai trukus ji buvo nugriauta.

Lietuvos III Statutas 1588 m. pripažįsta katalikų teisę atgauti nusavintus turtus ir Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis ima priešintis kalvinų įsigalėjimui pradėdamas bylas prarastoms bažnyčioms atgauti. Tačiau apie Šiluvos fundacijos aktus neturėta iš vis jokių žinių.

1612 m. padedant aklam šimtamečiam seneliui netikėtai atrandami bažnyčios fundacijos dokumentai. Jais remiantis pradėta Šiluvos bažnyčios sugrąžinimo katalikams byla sėkmingai baigta 1622 m. liepos 22 d. Vilniaus tribunolo sprendimu.

Nauja bažnyčia pastatyta katalikams atgavus žemes 1623–1624 m. klebono Jono Smolkos-Kazakevičiaus rūpesčiu. Ji buvo medinė ir nedidelė. Į jos bokštą grįžo iš kalvinų atsiimtasis Marijos garbei skirtas varpas. Prie bažnyčios apsigyveno keturi kunigai, kurie kasdien giedojo Marijos Valandas ir, pagal reikalą, aprūpino maldininkus.

Atgaivinus Marijos Gimimo atlaidus, į Šiluvą ėmė plūsti žmonių minios. Pagal išlikusius raštus, 1629-aisiais atlaidų dienomis išdalyta 11 tūkst. komunikantų. Tad veikiai prireikė naujos bažnyčios ir 1641-aisiais pastatyta gerokai didesnė ir puošnesnė kryžiaus formos medinė bažnyčia (konsekruota 1651 m.).

Po šimtmečio vyskupui Antanui Tiškevičiui teko rūpintis statydinti naują mūrinę bažnyčią, nes sena vėlgi darėsi per maža. 1760 m. pradėti kasti mūrinės bažnyčios pamatai aplink senąją medinę, šios negriaunant, nes buvo reikalinga pamaldoms. Bažnyčios statyba buvo baigta 1772 m., bet vidaus dekoravimas ir įrengimas užtruko dar keliolika metų.

Ypatinga šventė Šiluvos istorijoje – 1786-ųjų Švč. M. Marijos Gimimo atlaidai. Tų metų rugsėjo 8-ąją vainikuotas malonėmis garsėjęs paveikslas ir konsekruotas naujai pastatytosios mūrinės bažnyčios didysis altorius, o rugsėjo 10-ąją vyskupas Tadas Juozapas Bukota pašventino ir pačią bažnyčią.

Šiluvos bažnyčia 1892 m. smarkiai apdegė: sudegė bokštai ir sutirpo varpas, kitados iš kalvinistų atgautas. Bokštus atstatė klebonas Povilas Katela po 1925 m.

1974 m. popiežius Paulius VI Šiluvos bažnyčiai suteikė mažosios bazilikos titulą, rodantį jos svarbą.

Ekskursija po bažnyčią parengta pagal menotyrininkės doc. dr. Laimos Šinkūnaitės straipsnius:
„Šiluvos bazilikos interjero dailė – idėjinės programos metmenys“ (Logos, 2008. Nr. 57, 58, 59)
ir A. Vasiliauskienės „Šiluvos bazilikos Šventosios Šeimos paveikslas“ (Meno istorija ir kritika, 2009. Nr. 5)