Šoniniai priekio altoriai

Šoninėse navose įrengti altoriai savo struktūra ir puošybiniais elementais artimi ir tarsi pratęsia didžiojo altoriaus vidurinę dalį. Jie lyg dvi ištiestos rankos šventovės erdvėje. Didįjį ir abu šoninius altorius tarpusavyje į vienį jungia ne tik kompozicija, bet ir išplėtotas siužetinis pasakojimas. Tik verta atkreipti dėmesį, jog, šiuose altoriuose įvykių seka dėstoma nuo viršaus žemyn, o ne iš apačios į viršų kaip didžiajame.

Šventosios Šeimos altorius

(kairėje navoje, priekyje)

Taigi pačioje palubėje, ant kampo, jungiančio presbiteriją su kairiuoju šoniniu altoriumi, pavaizduotas Juozapo pardavimas (matomas iš dešinės šoninės navos). Ši istorija vaizdžiai aprašyta Pradžios knygoje (Pr 37; 39-50).Vaizduojant šį įvykį, pasirinkti keturi vyriškiai, medis ir šulinys. Prie lapojančio medžio, Judas, ką tik ištraukęs Juozapą iš šulinio (matome ant rentinio krašto nusvirusią storą virvę), stebi sandėrį. Kiek tolėliau – trijų figūrų grupė: apsiverkęs Juozapas tikrai parduodamas, tai liudija kiekvieno vyriškio gestai, kūno plastika ir apranga.

Parduoto į Egiptą Juozapo istorija pratęsiama Šventosios Šeimos altoriaus pačioje viršutinėje dalyje, kur tarsi išnyra jo sapnų tikrovė. Čia matome viduryje stovintį jauną iškilnų vyriškį, trisdešimtmetį Juozapą, Egipto faraono vietininką, tapusi juo dėl gebėjimo aiškinti sapnus. Šalimais – nuolankiai klūpantys ir jį sveikinantys vyrai – tai jo broliai, kurie, užėjus badmečiui, net du kartus į šį kraštą buvo atkeliavę grūdų, tačiau jaunėlio neatpažino. Šioje, kaip ir ką tik aptartoje, kompozicijoje įamžinta Jokūbo-Izraelio (jam Viešpats pažadėjo, kad iš jo giminės kils Mesijas) sūnų istorija, išryškinanti Juozapo vaidmenį. Šis vaidmuo čia pabrėžiamas anuo metu visai nebūdingu jo rankoje laikomu kryžiumi (Juozapas jau Bažnyčios tėvų laikytas Kristaus pirmavaizdžiu).

Leidžiantis žemyn, po baldakimu matome Marijos ir Juozapo sužadėtuvių sceną (pagal Senojo Testamento nuostatus ir žydų papročius sužadėtuvės buvo lygios teisinei santuokai). Čia taip pat trijų asmenų kompozicija, kurią iš šonų papildo du sėdintys, džiaugsmingai gestikuliuojantys angelai. Sužadėtiniai, kiek pasisukę šonu, stovi vienas kitam padavę rankas. Kompozicijos centre matome į žiūrovą veidu atsisukusį Senojo Įstatymo vyriausiąjį kunigą. Už jo galvos matyti akmeninės lentelės su 10 Dievo įsakymų, padiktuotų Mozei ant Sinajaus kalno; tos akmeninės lentelės turėtų žadinti viltį apie jų atnaujinimą.

Dar žemiau, pirmame tarpsnyje, abipus Šventosios Šeimos paveikslo matome keturias statulas. Prie pat paveikslo – dvi šventosios moterys: kairėje pusėje stovi Elzbieta, kupina nuostabos ir pagarbos, o iš jos lūpų tarsi girdi žodžius: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ (Lk 1, 43); dešinėje – panašiai apsirengusi, irgi senyva moteris, laikanti atverstą knygą, – šis atributas leidžia atpažinti ją esant Ona, Marijos motina.

Už kolonos dešinėje – karaliaus Dovydo su tradicine arfa statula. Jis yra Jėzaus 12 protėvių pradininkas, turėjęs Dievui atvirą prigimtį ir šlovinęs Jį giesmėmis. Jam porinė kairės pusės statula – ilgaplaukis, apsitaisęs kailiais šv. Jonas Krikštytojas, gyvenęs dykumoje. Šalia jo stovintis avinėlis tarsi primena jo žodžius, ištartus rodant į Jėzų: „Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes!“ (Jn 1, 29). Jis laikomas ir paskutiniu Senojo Testamento pranašu, ir Jėzaus Kristaus pirmtaku.

Altoriuje labai svarbus titulinis paveikslas. Jame pavaizduota Šventoji Šeima, šventyklos prieangyje žengianti laiptais. Juozapas ir Marija už rankų laiko tarp jų stovintį dvylikametį Jėzų, iš viršaus juos laimina debesų bei angelų apsuptyje nutapytas Dievas Tėvas, žemiau jo – Šventoji Dvasia balandžio pavidalu, jos spinduliai krinta ant Jėzaus. Tokia kompozicija įgauna papildomą, stiprią teologinę dimensiją – tai dviguba Švč. Trejybė. Dievo Tėvo, Šventosios Dvasios bei Jėzaus ašis yra Dangiškoji Trejybė (vertikalioji ašis), o Šventosios Šeimos linija – Juozapas, Marija ir Jėzus – interpretuojama kaip Žemiškoji Trejybė (horizontalioji ašis). Jėzus – jungiamoji abiejų Trejybių grandis. Atskleista ne tik dviejų Trejybių, bet visos Kristaus įsteigtos Bažnyčios, kurios viena svarbiausių sudėtinių dalių yra šeima, jungtis.

Apatiniame dešiniajame kampe nutapytas dviejų angeliukų laikomas ovalus kartušas, kuriame pavaizduota tradicinė ikonografinė Jėzaus tarp Šventojo Rašto aiškintojų schema. Ši scena yra užuomina į savarankišką Jėzaus veiklą, kai Jam ištarus žodžius: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49), Marijos ir Juozapo, kaip žemiškųjų tėvų, misija baigėsi; tačiau jų šeimos modelis, paremtas vertikaliąja jungtimi su Dieviškąja Trejybe, tapo kelrodžiu naujai Bažnyčiai.

Taigi čia priartėjama prie pačios Šiluvos bazilikos ikonografijos konteksto. Šventosios Šeimos atvaizdas darniai įsilieja šventovėje plėtojamą temą – Kristaus, įsteigusio Bažnyčią, ir Bažnyčios, taip pat atskleidžia ryšį ir su pirmąja, pagrindine Dievo Motinos, pagimdžiusios Išganytoją, tema.

Švč. Jėzaus Širdies altorius

(dešinėje navoje, priekyje)

Savo kompozicija ir išsamiu pasakojimu jis analogiškas Šventosios Šeimos altoriui.

Pačioje palubėje, ant kampo, jungiančio presbiteriją su dešiniuoju šoniniu altoriumi, pavaizduota, kaip Judas Iskarijotas šventykloje grąžina pinigus aukštiesiems kunigams (matoma iš kairės šoninės navos). Keturių gestikuliuojančių figūrų grupė įtaigi – trys turbanais pasipuošę kunigai prie pailgo stalo, ant kurio numestas kapšelis su iš jo pabirusiomis monetomis, paniekinančiai žvelgia į Judą. Šis, nuo jų nusigręžęs, nevilties apimtas, pasirengęs bėgti. Ši scena – tai tarsi pažodinė Mato evangelijos iliustracija (Mt 27, 3-5). Atkreiptinas dėmesys į abiejų šoninių altorių kampų įvykių paraleliškumą, jų esmė – išdavystė.

Švč. Jėzaus Širdies altoriaus viršutinėje dalyje išplėtotas Ecce Homo, vienas svarbiausių pasijinių siužetų. Čia matome šiam siužetui nebūdingą trijų figūrų grupę (labiau įprasta, jog Jėzus Ecce Homo siužete vaizduojamas vienas arba daugiafigūrėje kompozicijoje). Aukšta, barokiškai dramatiška Jėzaus figūra iškyla beveik frontaliai neutralioje aplinkoje. Ji atrodo vieniša, nepaisant dešinėje kiek žemiau stovinčio Judėjos prokuratoriaus Poncijaus Piloto, o kairėje klūpčiojančio vyro, kaire ranka prilaikančio didelį kryžių. Šis vyras su kryžiumi – tai apibendrintas simbolinis ženklas visų tos mirties troškusių. Jėzus, vainikuotas erškėčiais, priekyje surištomis rankomis, įsisupęs į apsiaustą, visu savimi tarsi byloja – Jėzus Nazarietis bus nukryžiuotas. Nukryžiavimo kryžius čia pat, visai šalia.

Antrame altoriaus tarpsnyje po baldakimu keturių angelų apsuptyje iškyla Jėzaus Nazariečio statula. Jėzus Nazarietis – tai apibendrintas ir kartu daugiaprasmis Išganytojo atvaizdas. Šio kristologinio ikonografinio tipo išskirtiniai bruožai yra ilga virve surištos ir sukryžiuotos ant krūtinės Jėzaus rankos. Atkreiptinas dėmesys į Šiluvos Jėzų Nazarietį adoruojančių angelų gestus: iš šonų prie piliastrų sėdintys angelai pakartoja Jėzaus ant krūtinės sukryžiuotų rankų gestą, o arčiau stovintys – pozomis ir rankų judesiais išreiškia gilų liūdesį.

Pirmame tarpsnyje – abipus titulinio paveikslo, tarp kolonų, yra po dvi statulas. Visos jos vaizduoja per Kristų atsivertusius asmenis.

Iš kairės pusės prie kolonos stovinti kraštinė statula su ietimi – tai šv. Lionginas, Romos kareivių šimtininkas, kuris perdūrė nukryžiuoto Jėzaus šoną. Jono evangelija tai paliudija: „tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34). Be to, šv. Lionginas laikomas tuo šimtininku, kuris, regėdamas Jėzaus mirtį, ištarė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“ (Mt 27, 54). Šio įtikėjusio kareivio vardas ir kilo iš žodžio ietis (gr. „lonchd“). Jis, Jėzaus mirties akivaizdoje įtikėjęs, kaip Dievo žodžio skelbėjas aktyviai veikė tik ką gimusioje Bažnyčioje.

Kitoje pusėje, už kolonos, porinis šv. Lionginui, stovi šv. apaštalas Paulius. Dešine ranka pasirėmęs kalaviju (tai jo mirties įrankis), kairėje jis laiko atverstą knygą. Šio apaštalo darbai Bažnyčios kelio pradžioje yra be galo reikšmingi. Iki atsivertimo jį vadino Sauliumi, jis aktyviai persekiojo krikščionis. Keliaujant į Damaską, jis išgirdo balsą, klausiantį: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ ir atsakymą į savo klausimą: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji“ (Apd 9, 4-5). Po atsivertimo, vaizdžiai aprašyto Apaštalų darbuose (Apd 9, 1-19), jis tapo pagonių, t.y. visų tautų apaštalu Pauliumi. Jo pašaukimo misija buvo pagonių Bažnyčia, kurią Paulius be galo atsidavusiai ir ištikimai vykdė.

Arčiau paveikslo iš kairės – Bažnyčios tėvas šv. Jeronimas (341-420), pavaizduotas kaip atsiskyrėlis ir asketas. Akmuo, kuriuo jis mušasi sau į krūtinę maldoje, apibūdina šventąjį kaip atgailautoją. Kairėje rankoje laikomas Šventasis Raštas rodo, jog jis išvertė Senąjį ir Naująjį Testamentus iš graikų ir hebrajų kalbų į lotynų kalbą; kaukolė virš knygos liudija žemiškojo gyvenimo laikinumą. Prie jo kojų tupintis liūtas, įprastai vaizduojamas su Jeronimu, primena pasakojimą, jog šiam gailestingai ištraukus iš žvėries letenos rakštį, jis nuo jo nebesitraukęs.

Dešinėje – jo amžininkas šv. Augustinas (354-430). Čia jis pavaizduotas iškilmingais vyskupo drabužiais, su mitra ant galvos, laikantis pastoralą, su stula bei ant kaklo kabančiu kryžiumi. Tai dar viena ypatingai ryški asmenybė Bažnyčios kelionėje. Šv. Augustino apie 400 m. parašyti Išpažinimai iš esmės yra jo atsivertimo istorija, kurioje svarbi vieta tenka ir jo motinai šv. Monikai. Atsiversti Augustiną paskatino šv. apaštalo Pauliaus laiškai ir Milano vyskupo šv. Ambraziejaus pamokslai.

Taigi matome, jog titulinį Švč. Jėzaus Širdies paveikslą supa išties garbingi ir ištikimi Kristaus sekėjai, visomis išgalėmis stiprinę Bažnyčią jos nesibaigiančioje kelionėje.

Pamaldumas į Švč. Jėzaus Širdį, susiformavęs XVII a. pabaigoje, po šv. Margaritos Marijos Alacoque regėjimų, irgi buvo vienas Bažnyčią stiprinusių veiksnių. Lietuvoje šis pamaldumas plačiai paplito XVIII a. 5 dešimtmetyje Pamaldumo sklaidai buvo reikšminga jėzuitų veikla. Svarbiausias dėmesys šiame pamaldume tenka Širdžiai, kaip trejopos Išganytojo meilės žmogui simboliui. Toji meilė yra žmogiška, atsiradusi kaip Žmogaus Sūnaus meilė žmonijai, dvasinė, kuri kyla iš Dievo gailestingumo, ir dieviška meilė – Įsikūnijęs Žodis. Šiluvos paveikslas šiuo atžvilgiu yra paveikus. Tarsi besvorė, šviesos nutvieksta Jėzaus Kristaus figūra kaip vizija išnyra paveikslo erdvėje. Rudais pustoniais nutapytoje drobėje šviesos efektais išryškinta svarbiausioji šio kūrinio vieta – krūtinėje švytinti širdis, Meilės simbolis. Prie Jo kojų ant debesies nutapyti keturi angeliukai (irgi po du iš šonų) raiškiais gestais, laikomu kryžiumi ir maldai sudėtomis rankutėmis savaip padeda atskleisti šio paveikslo turinį ir prasmę: „Adoruokite Švenčiausiąją Jėzaus Širdį, tai yra kelias, tai yra tikras kelias, per kurį būsite išganyti!“ Šis maldingas palinkėjimas pats savaime glaustai apibendrina ne tik ką išnagrinėto altoriaus ikonografinį siužetą, bet ir didžiojo bei priekinio kairiojo altorių nešamą žinią apie Bažnyčią. Nes Jėzaus Kristaus įsteigtos ir keliaujančios Bažnyčios tikslas ir yra kiekvieno mūsų išganymas.

Ekskursija po bažnyčią parengta pagal menotyrininkės doc. dr. Laimos Šinkūnaitės straipsnius:
„Šiluvos bazilikos interjero dailė – idėjinės programos metmenys“ (Logos, 2008. Nr. 57, 58, 59)
ir A. Vasiliauskienės „Šiluvos bazilikos Šventosios Šeimos paveikslas“ (Meno istorija ir kritika, 2009. Nr. 5)