Šoniniai kolonų altoriai

Šie altoriai pastatyti ties keturiomis baziliką skiriančiomis į centrinę ir šonines navas kolonomis. Jie labai panašūs į jau aptartus įspūdingus didįjį ir priekyje esančius šoninius altorius. Skiriasi tik savo dydžiu – apima dvi pakopas ir mažesnes skulptūrines grupes. Trijų iš keturių altorių titulai, pasikeitus paveikslams, metams bėgant pakito.

Šv. Aloyzo altorius

(kairėje navoje, ties vidurine kolona)

Altoriaus viršuje – angelų apsupta Lietuvos ir jaunimo globėjo, karalaičio šv. Kazimiero statula. Angelai, rodos, jaučia „šv. Kazimierą iškilus ypač skaistybės dorybe“ ir todėl pirštu rodo į krūtinę, tarsi sakydami: „Jaunikaiti, tavo širdies skaistybėje slepiasi visa tavo jaunystės vertė ir didingas gyvenimas“. Kazimieras rankose laiko Kristaus kryžių – vienintelį išsigelbėjimo ir tvirtybės ženklą. Virš šv. Kazimiero galvos du angelai, išnirę iš debesų, laiko nevystančių rožių vainiką ir skeptrą – karališkosios kilmės ir valdžios simbolį.

Vienoje altoriaus pusėje, paveikslo kairėje, stovi šv. apaštalas Andriejus. Jis buvo tikras Apaštalo Petro brolis. Jį Jėzus Kristus pašaukė patį pirmą, ir todėl jis vadinamas „pirmuoju pašauktuoju“. Skulptūroje vaizduojamas dešine ranka apglėbęs medį, ant kurio mirė nukryžiuotas už tikėjimą. Kairėje laiko knygą, kaip užuominą apie Dievo Žodžio skelbimą.

Kitoje pusėje, dešinėje – evangelistas Jonas, su Evangelijos knyga kairėje rankoje. Dešinėje rankoje laiko taurę; pasakojama, kad stabmeldžiai Joną norėję nužudyti užnuodytu vynu, bet šis peržegnojęs vyną jį išgėrė ir liko gyvas. Jonas buvo pirmųjų Jėzaus stebuklų liudininkas, paskutinės vakarienės metu glaudė galvą prie Mokytojo krūtinės, vienas sekė jį į Golgotą su būreliu moterų ir galiausiai jam mirštantis Jėzus patikėjo savo Motiną.

Pagal 1796 m. išsamų Šiluvos bažnyčios aprašą sužinome, jog šis altorius sumanytojo buvo dedikuotas apaštalams Petrui ir Pauliui. Nežinia kur dingęs paveikslas yra skaudi netektis, nes jį pakeitus šv. Aloyzo Gonzagos paveikslu, netekome keturių didžiųjų apaštalų vaidmens svarbos pirmojoje Bažnyčioje atvaizdavimo.

Dabartinis paveikslas vaizduoja šv. Aloyzą (1568–1591 m.), gundymuose besisemiantį stiprybės iš Kristaus kryžiaus. Jis, pats būdamas dar visai jaunas, atsisakė princo paveldėtojo teisių ir įstojo į Jėzaus draugiją. Mokė vargingus vaikus katekizmo, pasninkaudavo, ilgai melsdavosi, praktikuodavo ypatingą asketiškumą. Mirė užsikrėtęs maru, slaugydamas sergančius ligonius.

Šv. Pranciškaus altorius

(dešinėje navoje, ties vidurine kolona)

Šio altoriaus viršuje išvystame Lietuvoje tebemylimą šv. Antaną Paduvietį (1195-1231). Šiam pranciškonų vienuoliui besimeldžiant, regėjime pasirodžiusi Marija su Kūdikėliu Jėzumi. Taigi virš jo matome Lietuvos bažnytinėje dailėje labai retą pavaizdavimą: Marija ant debesies išskleistomis rankomis, o apačioje stovintis vienuolis pranciškonas laiko abiem rankomis apglėbęs Kūdikėlį. Šv. Antanas – vienas garsiausių ir labiausiai gerbiamų šventųjų, Bažnyčios mokytojas, misionierius, garsus pamokslininkas, kurio užtarimo šaukiamasi bene visais įmanomais atvejais.

Žemiau, abipus kolonų stovi dar du apaštalai. Kairėje pusėje atpažįstame šv. Tomą su siaura, žeberklą primenančia lazda dešinėje rankoje ir po pažastim paspausta knyga. Iškeltos jo kairės rankos judesys prieš akis pastato prisikėlusį Jėzų, liepiantį jam paliesti jo šono žaizdą. Palietęs jis įtikėjo ir sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20,28).

Dešinėje – apaštalas Simonas, kaire ranka prilaikantį pjūklą (jo kankinystės ir mirties įrankį). Dešinėje jis turi knygą, kuri vėlgi paliudija Dievo Žodžio skelbimą – po Jėzaus Kristaus kartu su apaštalu Tadu Judu patraukęs pamokslauti Persijoje ir Babilone, manoma juos kartu buvus nukankinus, tad jų šventė minimą tą pačią dieną.

Ir šio altoriaus paveikslas nežinia dėl ko buvo pakeistas, nes archyviniuose šaltiniuose (1843 m. glaustame inventoriaus aprašyme) randame žinių, jog tada būta paveikslo, kuriame šv. Judas Tadas rankose laikė medalioną su Jėzaus Kristaus atvaizdu. Toks šio šventojo vaizdavimas buvo itin populiarus XVIII a. Tada pamatome glaudžias paveikslo ir abipus jo stovinčių skulptūrų sąsajas: tai dar trys apaštalai, kurie, skelbdami Dievo Žodį Bažnyčios kelionės pradžioje, liudydami tikėjimą kankinyste ir mirtimi, užtikrino tolesnę Jos plėtotę. Taigi atsiskleidžia toliau bazilikos dekoru pasakojama Bažnyčios kelio pradžios istorija.

Dabar šiame altoriuje kabo šv. Pranciškaus (1182-1226) paveikslas. Pranciškus garsus savo atsivertimo istorija, pranciškonų ordino įkūrimu, indėliu „atstatant“ Bažnyčią, savo pamokslais ir galiausiai įgytais Kristaus ženklais – stigmomis. Paveiksle jis apkabina nuo kryžiaus imamą Jėzaus kūną, taip mistiškai susivienydamas su jo kančia, ir tuo pačiu leidžiasi apkabinamas Jėzaus – taip tapdamas jo įrankiu žemėje.

Šv. Jono ir šv. Onos altorius

(kairėje navoje, ties galine kolona)

Altoriaus viršuje vaizduojama Jono Krikštytojo galvos nukirsdinimo scena. Tuo metu valdęs Erodas uždarė Joną į kalėjimą, mat šis skelbė jį neteisėtai gyvenant su brolio žmona Erodiada. Galiausiai buvo nukirsdintas Erodiados dukters Salomės pageidavimu. Tokia buvo jo gyvenimo pabaiga.

O abipus paveikslo esančios skulptūros vaizduoja Jono gyvenimo pradžią – matome apreiškimą Zacharijui. Kairėje pusėje pavaizduotas stovintis arkangelas Gabrielius, rodos, tik ką taręs jam: „Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu“ (Lk 1, 13). Kitoje pusėje matome Zacharijų, irgi vaizduojamą tarsi tuo metu, kai, jam šventykloje besmilkant, pasirodęs Dievo pasiuntinys dar pridūrė, kad jo sūnus daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą (Lk 1, 16).

Titulinis paveikslas – tai daugiaplanis, savitas kūrinys, kupinas buvusių, esamų ir būsimų įvykių nuojautų. Pirmame plane nutapyta pagrindinė grupė – tai sėdinčios moterys Ona ir Marija, tarp jų ant Motinos kelių padėtos žalios pagalvėlės sėdintis Jėzus. Dešinėje rankoje Jis laiko kryžių, o kairiąja liečia savo senelės smakrą, tarsi ją guosdamas. Prie Marijos šono priklaupęs mažasis Jonas Krikštytojas, apglėbęs avinėlį, pagarbiai bučiuoja Jėzaus kojas. Sunertos Onos rankos ir raudonas rožės žiedas Marijos rankoje byloja apie būsimą kančią.

Dešinėje viršutiniame kampe, spindulių apsuptoje apskritimo formos angoje, išnyra Švč. Trejybė: Dievas Tėvas trikampiu nimbu, pasirėmęs į žemės rutulį ir laikantis skeptrą rankoje, greta Jėzus Kristus su didžiuliu kryžiumi ir virš jų plevenanti Šventoji Dvasia balandžio pavidalu. Svarbi detalė – Dievo Tėvo dešinės rankos gestas peržengia apskritimo ribą, taigi tarsi suvienija anapusybę su šiapusybe. Be to, apskritimo pakraščiu įkomponuotas lotyniškas įrašas, kurio tęsinys horizontaliai užrašytas drobės apačioje: „Trys yra liudijantys danguje“ ir: „Ir trys yra liudijantys žemėje“. Taigi dar kartą tituliniame paveiksle pasikartoja dangiškoji ir žemiškoji Švč. Trejybė net ir papildomu tekstiniu pavidalu (pirmą kartą tai aptarėme Šv. Šeimos altoriaus tituliniame paveiksle, tik čia Juozapą pakeičia šv. Ona). Apibendrintas, turiningas paveikslas vienu metu įtaigiai atskleidžia ne tik Išganymo istorijos pradžią, bet ir būsimos kančios nuojautą.

Angelo Sargo altorius

(dešinėje navoje, ties galine kolona)

Šis altorius, kaip mini archyvai, anksčiau taip pat turėjo kitą titulą – priklausė šv. Jonui Nepomukui. Viršuje ir matome jį, klausantį čekų karaliaus Vaclovo IV žmonos išpažinties ir duodantį išrišimą. Kadangi šis šventasis jokiu būdu nesutiko išduoti žmonos išpažinties paslapties karaliui, buvo prigirdytas, vėliau nuo tilto nustumtas į upę. Šis kunigas pirmiausia laikomas išpažinties paslapties kankiniu (prisimintina, jog protestantai neigė išpažintį). Abipus scenos vienas angelas pirštukais laiko lūpas užčiauptas, vaizduodamas, kad niekas negali išeiti iš nuodėmklausio lūpų, ką jis girdėjo per išpažintį. Kitas vienoje rankoje spyną, kita rodo pirštu į krūtinę – tai ženklas, kad kas slapčiausiai iš širdies išpažinta, yra užrakinta spyna, kurios raktą turi Dievas.

Žemiau, abipus paveikslo stovintys du vyrai skiriasi nuo prie kitų kolonų stovinčių skulptūrų, nes priklauso naujiems, ne pirmosios Bažnyčios kūrimosi laikams. Kairėje, su vyskupo drabužiais ir pinigų maišeliu rankoje matome dabar kiek primirštą, garsų Aleksandrijos patriarchą šv. Joną Gailestingąjį, dar vadinamą Išmaldos davėju (550-619).

Dešinėje – sunkiau atpažįstamas kunigas, profesorius šv. Jonas Kentietis (1390-1473). Jis dirbo Krokuvos universitete filosofijos dėstytoju, buvo netoli esančios Olkušo parapijos klebonas, mokė šv. Kazimierą. Lenkijoje buvo sunkūs laikai, tad jis greit išgarsėjo artimo meilės darbais, dosnumu, buvo pamaldumo ir geraširdiškumo, meilės vargšams pavyzdys.

Šv. Jono Nepomuko altorius neabejotinai buvo skirtas kunigo pašaukimo, apskritai kunigystės išaukštinimui, nes kunigai yra patys svarbiausi apaštalinės tarnystės asmenys, apaštalų įpėdiniai. Trijų kunigų, kaip sektinų pavyzdžių, atranka šiam altoriui geriausiai apibūdina ano meto idealus. Pakitus tituliniam šio altoriaus paveikslui, autentiška jį supusi skulptūrinė puošyba dabar tarsi pakimba ore, nelieka idėjos vientisumo, tarpusavio ryšių ir tampa nelengva suvokti aptartos scenos prasmę.

Ekskursija po bažnyčią parengta pagal menotyrininkės doc. dr. Laimos Šinkūnaitės straipsnius:
„Šiluvos bazilikos interjero dailė – idėjinės programos metmenys“ (Logos, 2008. Nr. 57, 58, 59)
ir A. Vasiliauskienės „Šiluvos bazilikos Šventosios Šeimos paveikslas“ (Meno istorija ir kritika, 2009. Nr. 5)