Sakykla

Sakykla skirta Žodžio liturgijai, ji buvo ta vieta, iš kurios skelbtas Dievo žodis. Ji įrengta prie pirmos kairiosios kolonos ir atkreipta į vidurinę navą. Sakyklą sudaro tribūna, stogelis ir jį vainikuojanti statula.

Ši sakykla labai puošni. Gausus ir prasmingas jos dekoras liudija pagarbą Dievo žodžiui. Nors ikonografiniu požiūriu ji nėra itin savita, dekoro įprasminimo požiūriu – tai gana retas sprendimas. Tradiciškai sakyklą puošia arba evangelistų atvaizdai, arba tetraformai, t.y. keturios būtybės (angelas, liūtas, jautis ir erelis), simbolizuojančios evangelistus. Retesnis atvejis – kai jie, būdami kartu, yra atskirti vieni nuo kitų.

O čia mes juos matome greta vienas kito: evangelistai labai jaukiai ir patogiai (basi, nuleidę kojas) sėdi ant plačios tribūnos atbrailos, tarp jų įsiterpia minėtosios būtybės. Nuo į presbiteriją pasuktos pusės evangelistai ir jų simboliai paeiliui išdėstyti taip: pirmiausia arčiau sienos prie piliastro pavaizduotas šv. Matas, laikantis atverstą knygą ir tarsi rašantis plunksna, šalia, įsprūdos fone – sparnuoto angelo galvutė; toliau – šv. Jonas, atsirėmęs į tribūną, su greta tupinčiu ereliu, jis taip pat rašo plunksna; šalia erelio guli priekines letenas ištiesęs liūtas, už jo – šv. Morkus; tarp Morkaus ir Luko, užbaigiančio šią seką, įsitaisęs jautis.

Prasminiu požiūriu aktuali kiekvieno evangelisto atributo simbolika. Šv. Jeronimas šiuos evangelistų atributus taikliai apibūdino kaip Jėzaus Kristaus simbolius, žyminčius Jo prigimties slėpinius: antai žmogumi gimęs, jaučiu paaukotas, liūtu prisikėlęs, ereliu dangun žengė. Taip minėtieji simboliai vaizdžiai išryškina Jėzaus gyvenimo slėpinius.

Iš sakyklos kunigo skelbiamą Dievo žodį įkvepia Šventoji Dvasia, balandžio pavidalu pavaizduota po stogeliu. Tribūnos apačioje, po kunigo kojomis, blaškosi piktoji dvasia, pamintas ir nugalėtas blogis. Gausiai dekoruotą sakyklos stogelį vainikuoja Gerojo Ganytojo statula. Naujaisiais laikais tai retai pasitaikantis ikonografinis tipas. Tokie buvę labai populiarūs ankstyvojoje krikščionybėje. Tuomet Gerasis Ganytojas dažniausiai vaizduotas kaip jaunas piemuo trumpu drabužiu, ant pečių laikantis avį ar jų apsuptyje. Šiluvoje matome kiek kitokią šio ikonografinio tipo interpretaciją. Čia Gerasis Ganytojas vaizduojamas vyresnis, su barzdele, vilkintis ilgu drabužiu ir apsiaustu, su piemens skrybėle. Ant pečių jis abiem rankomis laiko avį. Tarsi girdime Jėzų sakant: „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ (Jn 10, 11). Aukštai iškelta Gerojo Ganytojo statula turėjo priminti tikintiesiems, kad Kristus ieško kiekvienos paklydusios avies, o radęs „su džiaugsmu dedasi ją ant pečių“ (Lk 15, 5) ir neša Tėvui. Jo žvilgsnis nukreiptas į Dievą Tėvą, pavaizduotą pačiame didžiojo altoriaus viršuje. Kita vertus, – tikrasis ganytojas tas, kuris žino ir taką per mirties slėnį.“

Krikštykla

Bazilikos ikonografinėje programoje svarbi vieta skirta sakyklos ir krikštyklos skulptūriniam dekorui.

Krikštykla įrengta prie pirmos dešiniosios kolonos kairėje pusėje, priešais sakyklą. Ji komponuota kaip to paties tipo darkart sumažintas altorius, kurio antrojo tarpsnio ir glorijos sampynoje pavaizduotas Jėzaus Krikštas. Ikonografiniu požiūriu ši scena kurta tradiciškai, meniniu požiūriu – raiškiai ir įtaigiai: kairėje kiek priklaupęs Jėzus ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis, dešinėje – Jį krikštijantis šv. Jonas, viena ranka pilantis vandenį, kita laikantis savąjį kryžių. Abi figūras stilizuotame peizaže rėmina du medžiai: medis už Jėzaus figūros tiesus, už Jono – pakartoja šventojo figūros linkį. O ovale iš sparnuotų angeliukų galvučių ir debesėlių regime Šventąją Dvasią, savo pasirodymu liudijančia naujosios kūrinijos pradžią. Vanduo, ištekėjęs iš nukryžiuoto Jėzaus perverto šono, yra Krikšto sakramento įvaizdis, primenantis gyvąjį vandenį: „O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 14).

Šie žodžiai liudija šv. Jono Krikštytojo misijos ypatingumą: jam buvo skirta Jordano upėje pakrikštyti vandeniu patį Jėzų. Pamatęs Jį ateinant, Jonas pasakė: „Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29). Būtent šis veiksmas žymi Jėzaus viešosios veiklos pradžią.

Ekskursija po bažnyčią parengta pagal menotyrininkės doc. dr. Laimos Šinkūnaitės straipsnius:
„Šiluvos bazilikos interjero dailė – idėjinės programos metmenys“ (Logos, 2008. Nr. 57, 58, 59)
ir A. Vasiliauskienės „Šiluvos bazilikos Šventosios Šeimos paveikslas“ (Meno istorija ir kritika, 2009. Nr. 5)