Didysis altorius

Įžengus į bažnyčią, akys pirmiausia krypsta į didįjį altorių ir jame saugomą maloningąjį Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslą. Jį verta aptarti atskirai, kviečiame  skaityti daugiau… Šis atvaizdas – viso ko pradžių pradžia. Iš čia įvairiausiomis kryptimis pasklinda kitos temos ir potemės, iš kurių svarbiausioji – Bažnyčios tema. Apžvelkime viską atidžiau.

Abipus Marijos paveikslo stovi dvi statulos: kairėje barzdotas šv. Juozapas, Marijos Sužadėtinis, pasirėmęs pražydusia lazda ir laikantis Kūdikį; dešinėje – panašiais drabužiais vilkintis jos tėvas šv. Joakimas su knyga ir aviganio lazda. Prasminiu aspektu – tai Marijos gyvenimo liudininkai ir globėjai, „pažado vaikus“ (Rom 9, 8) užauginę, giliai tikintys vyrai, buvę arčiausiai jos gyvenime.

Antrajame altoriaus tarpsnyje, keliant žvilgsnį aukštyn, – skulptūrinė grupė, kurioje regime ant kalniuko mažutę bažnyčią, vainikuojamą kupoliuko su kryžiumi, ir greta jos klūpantį šv. Petrą. Šv. Petras vaizduojamas kaip Kristaus įsteigtos Bažnyčios vadovas, pirmasis popiežius, vedantis tikinčiuosius pas Dievą Tėvą per jam pavestą globoti Bažnyčią. Jo rankose esantis raktas – valdžios simbolis ir Evangelijų knyga – nesugriaunamas Bažnyčios pagrindas. Po Petro skulptūra ištiestas tinklas primena, kad šis apaštalas buvo žvejas, kurį Kristus išsirinko žmones žvejoti. Šalia esantis gaidys primena trigubą Petro išsigynimą iki sugiedant gaidžiui. Kristaus Bažnyčią, kurią globoti pavesta Petrui, simbolizuoja šalia stovinti bažnytėlė.

Virš šios scenos, dar labiau pakėlę galvas, tankių kamuolinių debesėlių apsuptyje išvystame Dievo Tėvo plačiai išskėstomis ir pasitinkančiomis rankomis figūrą. Už jo galvos – lygiakraštis trikampis nimbas, liudijantis čia esant Švč. Trejybę, o prie kojų –  rutulys, pasaulio simbolis. Abipus šio reginio šonuose maldingai klūpo du angelai. Išraiškingos visų čia pavaizduotų figūrų pozos rodo jų tarpusavio ryšius.

Ši kompozicija mums kalba apie Bažnyčią, įsteigtą Išganytojo. Išskiriamas apaštalas Petras, kaip Kristaus įsteigtos Bažnyčios vyriausiasis vadovas, o vėliau atskleidžiama jo misija – užtikrinti Evangelijos ir per tai gimstančios Bažnyčios tiesumą ir vienybę.

Ši tema toliau plėtojama didžiojo altoriaus šoninėse dalyse. Kairėje pusėje ant septyniomis girliandomis apipinto obelisko viršūnės sėdintis angeliukas laiko trigubą popiežiaus kryžių, o kiek žemiau – du mažesni, tarsi sklandantys ore, iškėlę jo trijų dalių kepurę – tiarą. Dešinėje pusėje kompozicija analogiška, tik čia vietoje kryžiaus matome vyskupo lazdą – pastoralą, o vietoje tiaros – mitrą.

Simboline prasme obeliskai – tai amžinybės pažadas, dangaus ir žemės jungtis; obeliskai su popiežiaus ir vyskupo insignijomis – tai Bažnyčios didžiausi pilioriai, kuriais yra popiežius ir vyskupai (šv. Paulius pilioriais vadino apaštalus Petrą, Jokūbą ir Joną (Gal 2, 9), o jam pritardamas šv. Augustinas pilioriais pavadino visus apaštalus).

Tabernakulio puošyba taip pat yra svarbi ikonografinės programos dalis. Virš tabernakulio ant erškėčių vainiku apjuosto lizdo tupi pelikanas: snapu prasidrėskęs krūtinę, jis savo krauju maitina vaikus. Apie pelikaną pasakojama, kad jis, norėdamas pamaitinti savo vaikus, gali prasikirsti krūtinę ir iš jos tenkančiu krauju pamaitinti savo mažylius, kad tik išgelbėtų jiems gyvybę. Dėl tokios pasiaukojančios meilės šis paukštis tapo Kristaus simboliu, nes Jėzus savanoriškai pasiaukojo dėl mūsų išganymo. Šią auką kaip dovaną Jis paskelbė ir iš anksto paaukojo per Paskutinę vakarienę: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22, 19). Abipus tabernakulio sėdintys angeliukai rankose laiko Švč. Sakramento simbolius: kairysis – vynuogių kekę (vynas), dešinysis – javų pėdą (duona).

O jau gyvuojančios Bažnyčios temos plėtotę paliudija prie tabernakulio budintys du vyriškiai: vieną, kairėje, atpažįstame kaip simbolinį popiežių, kitą, dešinėje, – kaip simbolinį vyriausiąjį kunigą (jis su dvirage mitra, vilki tuniką bei Erodo skraistę su varpeliais, ant krūtinės pritaisytas dėklas su dvylika auksu įrėmintų kvadratėlių, primenančių dvylikos Izraelio sūnų vardus).

Taigi nuosekliai aptarėme didįjį altorių. Tradiciškai bažnyčių dekoro kūrėjai atsižvelgia į šventovės titulą. Šiluvos bažnyčia buvusi paskirta Švč. Mergelės Marijos Gimimui. Ką tai reiškia, kokia gi buvo Marijos gimimo esmė? Didžiajame altoriuje randame atsakymą: pagimdyti Išganytoją, o Išganytojo tikslas – įsteigti Bažnyčią.

Ar ne Marija buvo pirmoji Jėzaus Kristaus monstrancija? Ar ne šv. Paulius kalbėjo apie Bažnyčią kaip apie mistinį Kristaus kūną? Anot Antano Maceinos, Marija, gimdydama Jėzų fiziškai, pagimdė mistiškai ir Bažnyčią. Štai ši itin reta ir gana sudėtinga Dievo Motinos, kaip savotiškos Bažnyčios pirmtakės, samprata ir yra Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos ikonografinės programos atspara.

Ekskursija po bažnyčią parengta pagal menotyrininkės doc. dr. Laimos Šinkūnaitės straipsnius:
„Šiluvos bazilikos interjero dailė – idėjinės programos metmenys“ (Logos, 2008. Nr. 57, 58, 59)
ir A. Vasiliauskienės „Šiluvos bazilikos Šventosios Šeimos paveikslas“ (Meno istorija ir kritika, 2009. Nr. 5)