Architektūra

Dabartinė raudono mūro Šiluvos bažnyčia statyta ir įrengta XVIII a. trečiajame ketvirtyje. Anot menotyrininkės prof. dr. Laimos Šinkūnaitės, ji veikiausiai yra paskutinis Lietuvoje toks vientisas vėlyvojo baroko sakralinės architektūros paminklas, kuriame išsaugotas daugiau nei per du šimtmečius beveik nepakeistas vidaus dekoras.

Dvibokštė kompaktiško tūrio ir vertikalių proporcijų bažnyčia iš kitų to meto šventovių išsiskiria netinkuotomis raudonų plytų sienomis. Jos architektūrą praturtina du frontonai: raiškaus, banguoto silueto – vakariniame fasade ir karpyto, grakštaus – iškylančiame virš presbiterijos.

Bažnyčia – trinavė, jos erdvė halinė, t. y. vienodo aukščio. Vidurinę navą, dvigubai platesnę už šonines (būdinga baroko bažnyčių ypatybė), pratęsia tokio paties aukščio ir pločio presbiterija, kurią užbaigia trisienė apsidė.

Vidaus erdvei būdingas kilimas aukštyn, kurį puikiai išnaudojo interjero dekoruotojas Tomas Podgaiskis (deja, bažnyčios architektas nėra žinomas). Šiluvos bažnyčioje T. Podgaiskis per dešimt metų sukūrė puošnų ir vientisą septynių altorių, sakyklos, krikštyklos ir vargonų tribūnos ansamblį. Jis ne tik lipdė skulptūras ir įvairiausius ornamentus, bet ir drožė juos iš medžio.

Interjero dekoras sukurtas pagal savitą ikonografinę programą, kuriai būdinga visumos darna. Galima manyti, kad šios programos įkvėpėjas ir sumanytojas buvo vyskupas Jonas Domininkas Lopacinskis, kuriam talkino Šiluvos klebonas Tadas Juozapas Bukota.

Ikonografinės programos idėja susieta su Marijos Apsireiškimu Šiluvoje. Todėl Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos ikonografijoje plėtojamos trys pagrindinės, tarpusavyje susipinančios temos: Dievo Motinos, pagimdžiusios pasauliui žadėtąjį Išganytoją, Kristaus, įsteigusio Bažnyčią, ir Bažnyčios. Šias temas papildo šalutinės potemės, pasakojančios apie svarbius Senojo ir Naujojo Testamento įvykius, Bažnyčios įkūrėjus – apaštalus, taip pat prie Bažnyčios stiprėjimo ir augimo ženkliai prisidėjusius šventuosius.

O bažnyčios vidaus puošybos esmę sudaro trijų altorių ansamblis, apimantis presbiterijos ir šoninių navų erdves, keturi altoriai prie piliorių, sakykla ir krikštykla bei vargonų choras vidurinės navos erdvėje. Šių įrenginių išdėstymą bažnyčioje vaizdžiai iliustruoja jos planas.

1 – Didysis altorius su Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslu
2 – Šventosios Šeimos altorius
3 – Švč. Jėzaus Širdies altorius
4 – Šv. Aloyzo (buv. Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus) altorius
5 – Šv. Pranciškaus (buv. Šv. Judo Tado) altorius
6 – Šv. Onos altorius
7 – Angelo Sargo (buv. Šv. Jono Nepomuko) altorius
8 – Sakykla
9 – Krikštykla
10 – Vargonai
11 – Ligonių Sveikatos koplytėlė
12 – Zakristija

Bažnyčios interjere įkūnyta ikonografinė programa yra tokia įtaigi ir vaizdi dėl talentingo meninio jos įprasminimo pirmiausia skulptūrine kalba, kuriai būdingas barokinis veržlumas, derinamas su klasicistine rimtimi, dramatizmas, iliuziniai efektai. Skulptorius Tomas Podgaiskis veikiausiai pasižymėjo fenomenalia kūrybine energija ir darbštumu. Tai liudija jo per gana trumpą laiką atlikti darbai Šiluvoje, Kaune, Tytuvėnuose. Jis ne tik lipdė iš stiuko, bet ir drožė iš medžio. Podgaiskio individualus plastinis braižas ryškus, įsimenantis, jo kūriniai išraiškingi. Figūrinei skulptūrai ypač būdingos didelės galvos (ir plaštakos), kampuoti veido bruožai, plačiais kuokštais modeliuoti plaukai, dėmesys anatominėms detalėms (akių ertmės), kietai lankstytos aprangos drapiruotės. Permainas stilistinėje raidoje geriau atspindi ornamentinė puošyba: čia skulptorius varijuoja baroko, rokoko ir klasicizmo elementų deriniais.

Ekskursija po bažnyčią parengta pagal menotyrininkės doc. dr. Laimos Šinkūnaitės straipsnius:
„Šiluvos bazilikos interjero dailė – idėjinės programos metmenys“ (Logos, 2008. Nr. 57, 58, 59)
ir A. Vasiliauskienės „Šiluvos bazilikos Šventosios Šeimos paveikslas“ (Meno istorija ir kritika, 2009. Nr. 5)