Interjeras

1924 m. rugsėjo 8 d. pašventinta dar neįrengta koplyčia. Iki savo mirties 1926 m. kun. M. Jurgaitis ištinkavo koplyčios sienas iš vidaus ir išorės, įstiklino langus, įtaisė vargonus, klausyklas ir įstatė pagrindines duris (trejos dar tebeliko užkaltos lentomis). Koplyčios statytojas suspėjo atlikti dar du svarbius dalykus: šventovės fasadą papuošti Švč. Mergelės Marijos bareljefu ir pastatydinti koplyčioje altorių su Mergelės Marijos statula. Taip jis paliko pagrindinius vaizdinius ženklus, rodančias, kad koplyčia yra Marijos šventovė.

Dabartinė altoriaus skulptūrinė kompozicija koplyčioje atsirado 1925–1926 metais: iš pradžių buvo pastatyta Marijos skulptūra, vėliau – angelai. Švč. Mergelės Marijos skulptūra pašventinta 1925 m. pirmąją Šilinių atlaidų dieną.

Altorius savo pavidalu iš esmės nenutolo nuo A. Vivulskio projekto: autorius Švč. Mergelę altoriuje pavaizdavo karūnuotą, todėl suprantami adoruojantys angelų gestai ir piramidinė altoriaus kompozicija; Marijos su Kūdikiu skulptūra iškelta ant grakštaus aukšto (natūroje jis žemesnis) pjedestalo, kurio apačioje abipus sėdi angelai ir rodo į Švč. Mergelę su Jėzumi, rankose laikydami aukštas lelijas – šviestuvus.

Bet pagrindinės – Marijos ir Jėzaus – skulptūrinės grupės dabartinė ikonografija kitokia nei projekte. A. Vivulskis sukūrė dvi tarpusavyje panašios ikonografijos kompozicijas: fasado Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu bareljefą ir koplyčios altoriaus skulptūrą (Kūdikėlis meiliai prigludęs ir ranka apsivijęs Marijos kaklą, o ji abiem rankom taip pat švelniai glaudžia Vaikelį). Paminėtina, jog altoriaus ir fasado skulptūros projekte nekartojo stebuklingojo Šiluvos Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslo: skiriasi Marijos rankų padėtys, Kūdikėlis vaizduojamas be knygos (senoji skulptūra, stovėjusi medinėje koplyčioje, savo išvaizda buvo „gimininga“ garsiajam paveikslui.)

Atitikimas numatytam projektui ryškus tik altoriaus skulptūroje. Tačiau pagrindinio fasado bareljefe skulptūros ikonografija skiriasi – čia lengvai atpažįstame stebuklingojo Švč. Mergelės atvaizdo pavidalą: analogiška monumentali išraiška ir būdingas Marijos rankų sudėjimas, Jėzaus gestai. Rodos, sąmoningai siekta, kad fasado kryžiaus kryžmoje būtų pateiktas Šiluvos simbolis, kurį maldininkai galėjo atpažinti iš tolo.

Pagal tradiciją fasado atvaizdas įprastai pakartoja šventovės viduje esančio stebuklingo paveikslo ar skulptūros pavidalą. Šiuo atveju taip nėra. Galima tik spėlioti, kodėl buvo nukrypta nuo projekto, ir kodėl skiriasi abiejų skulptūrų ikonografija. Rodos, fasado skulptūra, kaip ir koplyčios altoriaus skulptūra, sukurta tais pačiais metais – 1925-aisiais ir abiejų užsakovas buvo kun. M. Jurgaitis.

Galbūt buvo skubėta užbaigti koplyčios puošybą, galbūt įtakos turėjo tai, kad skulptūras dirbo skirtingi meistrai – liaudies skulptūrai artimą koplyčios fasado bareljefą sukūrė vietinis skulptorius Kazys Rosenas (aktoriaus Arno Roseno senelis); pagrindinį interjero meninį akcentą – altoriaus skulptūras – buvo pavesta sukurti Jonui Mrozinskiui.

Vidaus įrengimu, mirus kun. M. Jurgaičiui, nuo 1926 m. birželio teko rūpintis naujam Šiluvos klebonui Pauliui Katelai. Tačiau iš gausios A. Vivulskio numatytos koplyčios interjero dekoruotės iki Antrojo pasaulinio karo įgyvendinta tik mažoji dalis.

Iki jo suspėta tik polichromuoti keturis medinius koplyčios prieangius. Tačiau iškart spalvingai nudažius prieangius, juos imta laikyti nevykusiais, neskoningais, sakyta, kad mediniai dekoruoti prieangiai nedera prie balto mūro sienų, kad reikėtų juos pakeisti mūriniais. XX a. pradžios laikmetį reprezentuojantys ir identifikuojantys formos ir dekoro elementai, architekto vykusiai „išguldyti“ Šiluvos koplyčios projekte, praėjus porai dešimtmečių nebeatrodė tokie patrauklūs. Todėl taip pat pagal projektą nebuvo tiksliai įgyvendintas koplyčios vidaus sienų meninis išdažymas – atsisakyta sodrių interjero spalvų, pavyzdžiui, raudonai nudažyti kolonas. Angelų skulptūros bokšto paskliautėje ir ornamentinių plytelių grindys taip pat liko nepadarytos.

Pokariu Kauno arkivyskupijos kurijos rūpesčiu buvo restauruojamos Šiluvos Apsireiškimo koplyčia ir Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia. Abiejų šventovių remontu ir puošyba pavesta rūpintis į Šiluvą 1956 m. paskirtam kunigui Vaclovui Grausliui.

Per visus darbo metus Šiluvoje kunigas sumaniai organizavo statybos darbus, kvietėsi restauratorius ir dailininkus. Iš šio kunigo darytų Šiluvos inventoriaus įrašų sužinome, jog Apsireiškimo koplyčios remonto darbai buvo atliekami 1957–1959 metais. Per pastaruosius dvejus metus vietoj ankstesnių medinių buvo pastatyti mūriniai jos prieangiai.

Sopulingosios Dievo Motinos Septynių skausmų stotys

1933 m. įgyvendintas kunigo P. Katelos sumanymas Apsireiškimo koplyčioje įrengti 7 Sopulingosios Dievo Motinos skausmų stočių grafitinius atvaizdus.

Tuos metus Apaštalinis Sostas paskelbė Šventaisiais metais. Istorinės sukakties proga kun. P. Katela apie šio pamaldumo garbinimo reikalingumą taip kalbėjo:

„1933 metais sueina lygiai devyniolika šimtmečių nuo tos dienos, kai Viešpats Jėzus mirė ant kryžiaus dėl žmonijos išganymo. Todėl šie jubiliejiniai metai turi būti skirti ne tik Viešpaties Jėzaus Kristaus kančioms paminėti, bet ir Švč. Mergelės Marijos skausmams apmąstyti. Jau Lietuvoje nuo seno yra įvestas gražus paprotys prisiminti Viešpaties Jėzaus Kristaus kančias, lankyti Kryžiaus kelius, tuo tarpu Marijos skausmų prisiminimui, be kelių giesmių ar maldų, nieko nėra. Todėl šventėje Metų proga kilo mintis įsteigti Šiluvoje Sopulingosios Dievo Motinos takus, arba stacijas. Kad žmonės, džiaugda­miesi jos Apsireiškimu ir Jos teikiamomis malonėmis, galėtų savo maldose prisiminti Jos skausmus“.

Baigiantis Šventiesiems metams, minėtus stočių grafitinius atvaizdus Kauno arkivyskupas Juozapas Skvireckas pašventino ir iškabino Apsireiškimo koplyčioje.

Septynių stočių apvaikščiojimas kalbant maldas bei giedant giesmes tapo sudėtine Šilinių atlaidų gavimo dalimi. Pagal pamaldumo tradiciją buvo tikima, kad norint gauti visuotinius Šilinių atlaidus, reikia pasimelsti, pirma, prie Septynių Sopulingosios Dievo Motinos stočių Šiluvos bažnyčios Brangenybių (dabar vadinama Ligonių Sveikatos) koplytėlėje; antra, meldžiantis ir giedant apeiti Septynių Sopulingosios Dievo Motinos stočių skausmų kelią Apsireiškimo koplyčioje; trečia, Apvaikščioti Septynių skausmų Dievo Motinos karunkos stotis Tytuvėnų bernardinų vienuolyno bažnyčios kluatre ir, ketvirta, užlipti keliais Tytuvėnų Kristaus kančios laiptais.

Sienas puošianti figūrinė ir ornamentinė tapyba yra vėlesnė, XX a. 4–9 dešimtmečiais ją atliko įvairūs autoriai.

Ekskursija po koplyčią parengta pagal straipsnius:
Virginija Giedraitytė. „Šiluvos šventovė XVI a. – XXI a. pr.: istorinė raida ir maldingumo formos“ (magistrinis darbas)
Nijolė Lukšionytė. „Šiluvos koplyčia – unikalus XX a. pradžios architektūros pavyzdys“. MIK 2009 Nr. 5
Neringa markauskaitė. „Tapybos kompozicijos Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčioje“. MIK 2009 Nr. 5
Skirmantė Smilingytė-Žeimienė. „Šiluvos koplyčia XX a. 3–4 dešimtmetyje: puošybos vizija ir tikrovė“. MIK 2009 Nr. 5
Alfonsas Motuzas. „Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje: 400 metų atmintis“. Gimtasai kraštas. 2008