Apsireiškimo vietos gerbimas

Koplyčia Šiluvoje turėjo iškilti kaip paminklas toje vietoje, kur 1608 m. apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Aplinkui plečiantis kapinėms, medinė koplytėlė atrodė per menka simbolizuoti Švč. Mergelės apsireiškimo garbę.

Praktiniu požiūriu ji nebuvo būtina, nes netoliese stovėjo 1651 m. pašventinta jau trečioji Šiluvos katalikų bažnyčia. Tačiau koplyčios paskirtis buvo kita. Ji turėjo iškilti kaip paminklas, liudijantis Marijos apsireiškimą. Kita vertus, tai buvo atsakymas į tikinčiųjų rodomą pagarbą Apsireiškimo vietai, gausų lankymąsi joje.

Sumanymas pastatyti deramą šiai vietai statinį, sietinas ir su sakraliųjų objektų t.y. paveikslo bei Apsireiškimo vietos, populiarumo santykio kitimu XIX a. antroje pusėje. Pastebėta, jog Apsireiškimo vieta, nors ir gausiai lankoma, kaip piligrimų maldingumo objektas gana ilgai neprilygo stebuklais garsėjusiam šv. Mergelės paveikslui šventovėje. Istoriko L. Jovaišos pastebėjimu, Apsireiškimai gana ilgą laiką buvo laikomi privačios patirties dalyku ir jų vietos nebuvo masiškai lankomos. Tai įtakojo ir dvasininkijos pozicija. Vysk. J. Lopacinskio 1774 m. prašyme Apaštališkajam Sostui suteikti Šiluvai infulatūrą akcentuojama „Šiluvos bažnyčia, įžymi tuo, kad nuo senų laikų į ją vis plūsta daugybė žmonių, net iš tolimų kraštų, pagerbti joje esantį stebuklingą Švč. M. Marijos paveikslą.“ Tuo tarpu užuomina apie Apsireiškimą (1622 m. katalikų bažnyčia atgauta „aiškiam stebuklui tarpininkaujant“) svarbi tik kaip jo pripažinimo faktas. Kiek ankstesniame, 1748 m. vysk. A. Tiškevičiaus pranešime, akcentuojančiame paveikslą bei jį įprasminančią erdvę, apie Apsireiškimą neužsimenama visiškai.

Taigi, I. Vaišvilaitės nuomone, Apsireiškimo vietos kultas Šiluvoje aktualizavosi po Lurdo Apsireiškimo Prancūzijoje 1858 m. Tai patvirtintų ir XX a. pr. katalikų dvasininkijos sprendimas Šiluvos bažnyčios didžiajame altoriuje sugretinti abu vietovės šventumo pagrindu laikomus reiškinius: stebuklingu laikomas paveikslas uždengiamas vaizduojančiu Marijos apsireiškimą.

Marijos pasirodymo žmonėms vieta A. Vivulskiui, be abejo, reiškė gyvo tikėjimo liudijimą. Kaip jis įsivaizdavo apsireiškimo įprasminimą – tiesioginių autoriaus minčių neturime. Tais laikais prie architektūrinių projektų nebūdavo pateikiami aiškinamieji raštai, apibūdinantys kūrinio idėją. Taigi statinio programa nebuvo verbalizuota, belieka ją atpažinti iš meninių formų.

Ekskursija po koplyčią parengta pagal straipsnius:
Virginija Giedraitytė. „Šiluvos šventovė XVI a. – XXI a. pr.: istorinė raida ir maldingumo formos“ (magistrinis darbas)
Nijolė Lukšionytė. „Šiluvos koplyčia – unikalus XX a. pradžios architektūros pavyzdys“. MIK 2009 Nr. 5
Neringa markauskaitė. „Tapybos kompozicijos Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčioje“. MIK 2009 Nr. 5
Skirmantė Smilingytė-Žeimienė. „Šiluvos koplyčia XX a. 3–4 dešimtmetyje: puošybos vizija ir tikrovė“. MIK 2009 Nr. 5
Alfonsas Motuzas. „Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje: 400 metų atmintis“. Gimtasai kraštas. 2008