2020-ųjų Šilinės, arba dar vienas Dievo malonės ženklas

Rugsėjo 15-ąją pasibaigusios Šilinės liudija ne tik 500 metų nenutrūkstančią atlaidų tradiciją Šiluvoje, bet ir tai, jog ji tebėra ypatingai Dievo laiminama vieta ir šiuo sunkiu pandemijos metu, kaip jau yra buvę kitais sunkmečiais anksčiau, čia patiriame tikrų stebuklų!

Prieš apžvelgdami šiųmečius atlaidus, specialiai laukėme dvi savaites, kad įsitikintume, jog šios Šilinės – pavojingo viruso akivaizdoje – netapo užsikrėtimo židiniu, net ir apsilankius jose dešimtims tūkstančių piligrimų. Argi tai ne stebuklas?!

Po nežinios – palaiminta piligrimystė

Pirmiesiems atlaidams jau kaip Kauno Bažnyčios ganytojas vadovavęs arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas prisipažįsta, kad jo širdis labiausiai džiūgavo dėl to, jog Šiluva yra tapusi „bažnyčia po atviru dangumi“ ir čia, pagal Mergelės Marijos troškimą, toliau garbinamas Dievo Sūnus!

Nors atvykusiems į Šiluvą šįmet teko laikytis įvairių apribojimų (žmonės, pvz., neturėjo galimybės, kaip mėgstama, paliesti akmens Apsireiškimo koplyčioje, kurį, kaip tikima, lietė čia pasirodžiusi Mergelė Marija). Jau 16 metus atlaidų organizavimo komandai vadovaujanti Kauno arkivyskupijos kurijos sielovados programų koordinatorė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė su tikrumu sako: „Šiemet Šilinės buvo dar vienas Dievo malonės ženklas.“

Organizuojant „pandeminius“ atlaidus teko patirti nežinią: ar jie apskritai įvyks, rudeniop Lietuvoje daugėjant užsikrėtimo virusu atvejų? Ar žmonės nepabūgs ir atvyks? Jei taip, kaip tada paruošti ypač pagrindinę maldos erdvę – aikštę priešais Baziliką, kad būtų išlaikyti saugūs atstumai, kokiomis kitomis priemonėmis pasirūpinti? Nelengva nauja našta šiemet teko savanoriams stumdant ir rikiuojant kėdes, kantriai raišiojant jas po kelias ir keliskart per dieną. Ne vienas piligrimas buvo sujaudintas savanorių, kurie prisiartindavo prie žmonių ir patarnaudavo plaudami rankas laukiantiems Komunijos.

„Didžiulį džiaugsmą teikė atvykstančiųjų atliepas – jie buvo labai sąmoningi, išgirdo mūsų prašymus“, – sakė V. Spangelevičiūtė-Kneižienė, atkreipdama dėmesį, jog Šiluvoje melsta išvaduoti iš pandemijos, kita vertus, jos ir saugotasi. Džiugu, kad žmonės ryžosi ir važiavo į atlaidus, ir jų piligrimystė buvo palaiminta. Pasak Vaidos, Šiluvoje buvo galimybė ir prašyti Dievo pagalbos, kad pandemija atsitrauktų, ir dvasiškai sustiprėti šioje negandoje, kuri, kaip matome šiandien, Šiluvą kol kas aplenkia.

Tai padrąsinimas mums visiems: eiti ir melstis, taip pat ir bendrystėje (žinoma, atidžiai saugant save ir kitus), ir dėkoti Dievui už šį ir visus stebuklus, kuriuos Jis padaro mūsų gyvenime.

Susigrąžinti vilties žvilgsnį į šiandienos situaciją galbūt padės naujas kryžius, pastatytas ir pašventintas per šias Šilines. Keliaujant į Šiluvą nuo Tytuvėnų pusės, galima stabtelėti prie tautodailininko, skulptoriaus Adolfo Teresiaus sukurto 5 metrų aukščio kryžiaus, vadinamojo „karavyko“. Tokio kryžiaus pirmavaizdis – ispaniškasis Karavakos kryžius, stebuklingai gynęs nuo maro, užkrečiamųjų ligų, epidemijų (Lietuvoje „karavykai“ žinomi nuo XVII pr.).

Statistika, bylojanti apie bendrystę per pandemijos užtvaras

Yra išlikę duomenų, kaip švenčiant Šilines 1629 m. buvo išdalyta 11 tūkst. komunikantų, o 1906 m. per atlaidus Šiluva sutraukė 50 tūkst. piligrimų minią. Kokios buvo 2020-ųjų Šilinės – skaičiais ir ne tik?

„Sausąja“ statistika per visas dienas jose apsilankė apie 35-40 tūkst. piligrimų (atvykusių pavieniui ir nedidelėmis 10–20 žmonių grupėmis iš įvairių Lietuvos vietų; buvo pavienių piligrimų iš Latvijos, Baltarusijos, JAV). Vieną Šilinių dieną Šiluvoje buvo daugiau kaip 100 visos Lietuvos kunigų; apsilankė visi Lietuvos seminaristai, diakonai. Išdalyta beveik 20 tūkst. komunikantų. Specialų repertuarą rengė daugiau kaip 40 chorų, ansamblių, orkestrų. Patarnavo 50 jaunųjų savanorių.

Šilinių maldininkai jau įprato aikštėje kasmet būti džiugiai pasveikinti vyriausiojo ceremonijarijaus kunigo Artūro Kazlausko; sykiu galvojant apie kitus, į Šiluvą negalėjusius atvykti žmones, pandeminėje situacijoje ieškota daugiau galimybių kurti ryšius kitais būdais, tai yra siunčiant atlaidų žinią TV, radijo, interneto pagalba. Pirmą kartą kas rytą Lietuva buvo sveikinama iš Šiluvos atlaidų trumpuose vaizdo reportažuose (juos galima pamatyti čia >>), o vėliau kviesta kartu švęsti iškilmes stebint tiesiogines transliacijas internetu.

Šitaip malda jungė ir esančius toli nuo Tėvynės (už tautiečius svetur, beje, buvo meldžiamasi ir paskutinę atlaidų dieną). Kasdien transliacijas internetu (Šiluvos šventovės ir Kauno arkivyskupijos feisbuko paskyrose) stebėjo apie 5–7 tūkst. žmonių, o ne mažiau kaip 30 tūkst. unikalių lankytojų sulaukė abiejų svetainės, kur buvo nuolat skelbiama atlaidų kronika.

Ten, kur mokėmės gerbti aplinką ir vieni kitus

Dauguma Šiluvoje apsilankančiųjų sako – čia gera ir gražu. Kai kurie, nebuvę nuo vaikystės ar, pvz., 20 metų, dabar aikčioja: kaip neatpažįstamai visa pasikeitę. Modernus ir patogus piligrimystės centras tebėra apsuptas ypatingo grožio gamtos (ir paties Šiluvos pavadinimo kilmė siejama su ją supančiais šilais).

Dėl to šiemet Šiluva tapo labai tinkama vieta švęsti Kūrinijos laiką (sutapusį su Šilinėmis ir pasibaigsiantį Bažnyčioje spalio 4-ąją, Šv. Pranciškaus Asyžiečio dieną). Šie atlaidai – tai ir atsiliepimas į popiežiaus Pranciškaus apaštališkąjį padrąsinimą Laudato si’ (liet. enciklikos pavadinimas – būk pašlovintas; tai pirmieji jos žodžiai, paimti iš šventojo Pranciškaus giesmės, kuria jis šlovina Kūrėją, matydamas kūrinijos grožį), mat atvykstantys piligrimai buvo kviečiami mokytis gerbti žmogų, vieni kitus bei visą kūriniją. 

Tiesioginė Laudato si’ paskatinta idėja tapo šių atlaidų naujovė – palapinė „Prikelk naujam gyvenimui“, sulaukusi piligrimų dėmesio, tad ją planuojama ir ateityje tęsti Šiluvoje. Pasidalijimo ir mažesnio vartojimo pasiūlymas „suveikė“ – tai proga apsižiūrėti, kokiu religinės tematikos daiktų pertekliumi gali pasidalyti su kitais, sykiu pasimelsti už pasaulį, jo apsaugą popiežiaus intencijomis.

Kauno klinikų Kraujo centro donorytės akcija Šiluvoje paskatino neatidėliojant, „čia ir dabar“, padaryti ir konkretų artimo meilės darbą. 

Pasitarnavimas nuo pirmųjų žingsnių

Kalbėdama apie tarnavusius žmones, Vaida išskiria jaunuosius savanorius, kuriuos matėme nuo pat pirmų žingsnių šventovės erdvėje, ir ne tik dėl išsiskiriančios minioje aprangos, bet ir dėl atidumo kiekvienai situacijai ar žmogui (beje, per 9 atlaidų dienas nebuvo užfiksuota incidentų).

Šiemet turėję įveikti pandemijos iššūkius, šie 50 jaunų žmonių buvo tikra komanda, su kuria kasdien galvota: o ką galime padaryti geriau, kad žmonės į Šiluvą norėtų sugrįžti? Ankstesnių metų savanoriai šiandien jau atvyksta su savo šeimomis, vaikais – Šiluva, sako, jiems išlieka labai artima; jie tikisi, kad Šiluvą pamils ir jų vaikai! (Už neatlygintiną tarnystę vėliau padėkojus atskirose Mišiose, savanoriams buvo dovanotas Dramos teatro spektaklis.) 

Ir tarp atvykstančių dvasininkų buvo tokių, kurie kažkada patys aktyviai talkino atlaiduose būdami seminaristais, o dabar į juos atkeliauja su savo bendruomenių žmonėmis.

Atlaidų dalyviai turėjo unikalią galimybę ne tik prie altoriaus, bet ir tiesiog aikštėje susitikti, būti pasveikinti savo ganytojų. Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ ir arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas SJ per visas dienas buvo arti piligrimų; juos, suskubusius į Šiluvą ir po dienos rūpesčių, jie laimindavo ir vakaro Mišiose. Atlaiduose apsilankė beveik visi Lietuvos vyskupai, dauguma iškilmių Eucharistijoje pasakė homilijas, o pagrindinį sekmadienį lankėsi ir Mišioms vadovavo apaštalinis nuncijus arkivyskupas Petaras Antunas Rajičius, o homiliją sakė Minsko-Mogiliavo arkivyskupas Tadeuszas Kondrusiewiczius >> (kitas ganytojų homilijas galima paklausyti čia >>).

Nuo ryto iki vakaro prie altoriaus ir kitur šventovėje patarnavo Kauno arkivyskupijos kunigai – kasdien iki 14 jų iš įvairių dekanatų, o 10 kunigų grupė per visas dienas teikė Sutaikinimo (Atgailos) sakramentą, tarnavo palapinėse „Turiu tau laiko“. Yra liudijimų, jog po pokalbio konkrečiu klausimu su palapinėje tarnaujančiu kunigu nesyk čia pat žmogus atlikdavo (kartais ir po 10 metų) asmeninę išpažintį. Pasitarnavimai teikti tik dėvint veido apsaugos priemones (beje, paženklintas Šiluvos simbolika, tad, kaip juokauta, tai bus suvenyras šiam laikui prisiminti).

Šiemet suskaičiuota beveik 30 atlaiduose kas kelias dienas grupėmis talkinusių seminaristų iš Lietuvos seminarijų. Jie patarnavo Mišiose, buvo maldos vadovai einant Kryžiaus kelią per šilą, kalbant Gailestingumo vainikėlį, Rožinį ir kt. Atlaidų talkininkus su atvykstančiais maldininkais jungė kasdienė Valandų liturgija (Rytmetinė), atliekama Bazilikoje tarsi dvasinis „užtaisas“ dažnai nelengvai dienos tarnystei.

Jau penkerius metus Šilinėse žinomas Carito kiemelis. Čia užsukama užkąsti, o keliais pinigėliais – ir paremti Carito vykdomų artimo meilės darbų. Kasdien piligrimus jame svetingai sutikdavo vis kito Kauno arkivyskupijos dekanato Carito žmonės.

Atlaidų nuotaiką kurti padėjo neatsiejamos nuo Šilinių vienuolių rankdarbių mugės. Kasmetinė prekyba religine literatūra primena istorijos liudijimus, jog XIX amžiuje Šiluvoje buvo platinami lietuviški elementoriai, maldaknygės, kalendoriai, o spaudą uždraudus Šiluva būdavo ir knygnešystės centru.

Nepasimeldžiame ten, kur minios?

Ne vienas ir uolus katalikas pasako: nieko atlaiduose nepasimeldžiau, žmonių minios…

„Šiluva – dėkinga vieta patirti „kitokius“ atlaidus. Jie vyksta dėkingu laiku ir dėkingoje erdvėje – bene didžiausioje Lietuvos sakralioje aikštėje, kur nėra spūsčių, galima išlaikyti asmeninę erdvę“, – dalijasi V. Spangelevičiūtė-Kneižienė ypač jaukiu reginiu, kai gražiu oru aikštės prieigose šeimos išsitiesia pledus su vaikais dalyvauti Mišiose. Šia proga Vaida pabrėžia, jog malda yra atlaidų centras, ir pastebi, jog žmonės noriai įsitraukia į visas bendras maldas.

Kasmet kiekvienai atlaidų dienai rengiamos bendros Mišių intencijos taip pat veda į maldos bendrystę, ir ji gali būti labai tikra, įtraukianti, padedanti suprasti, kaip svarbu ne tik asmeniški prašymai: Šiluvoje nuo amžių užtariami visos mūsų tautos reikalai; kita vertus didžiulė, Mišias švenčianti minia – galbūt šis reginys tampa netikinčiajam ar skeptiškai nusiteikusiam tam tikru postūmiu pamąstyti: jei ten tiek daug suvažiuoja, tai kodėl manęs ten nėra?!

Šiemet melstis padėjo pirmą kartą specialiai atlaidams išleisti Magnificat maldynėliai (iš 5 tūkst. tiražo jų liko tik keli šimtai). Žmonės buvo kviečiami apsilankyti ir naujoje Šviesos koplytėlėje už Apsireiškimo koplyčios – čia uždegamos žvakelės intencija meldžiamasi ir vėliau Šiluvos šventovėje (pirmais mėnesio penktadieniais, kalbant Gailestingumo vainikėlį).

Patraukli ir gana nauja (vyksta nuo 2017 m.) tradicija – Žiburių procesijos Šviesos kelias. Šiemet apie 400 žmonių kartu su keturiais vyskupais ėjo procesiją su Švenčiausiuoju Sakramentu aplink visai vakarėjančią Šiluvą, klausydami skelbiamo Dievo žodžio, patirdami ypatingą maldos nuotaiką, kuri tęsėsi per visą naktį vėliau adoruojant Švenčiausiąjį Sakramentą.

Žemaičiai į Šiluvą šiemet atvežė naują maldos tradiciją – į nematerialųjį Lietuvos paveldą įrašytus Žemaičių Kalvarijos Kalnus, kurie galingai ir du kartus per Šilines skambėjo bazilikoje.

O koks Marijos gimtadienis be giesmių?! Pasak giedojimui vadovavusio Egidijaus Obrikio, chorai nepabūgo viruso: „Visi jie dalijosi savo širdies muzika – nuo vaikystės jaudulio iki senjorų patirties, nuo paprastos kaimo parapijos iki Lietuvos kariuomenės ar policijos orkestrų graudesio. Šiluvos aikštėje buvo jaučiama ypatinga giesmės galia, kuri žmogui primena apie amžinybės Pokylio džiaugsmą. Visa tai dar kartą byloja – Lietuvoje dar gyvas tikėjimas, viltis ir meilė“, – sakė Egidijus. Specialiai atlaidams programą parengė ir Kauno sakralinės muzikos mokyklos (šiemet mininčios įsikūrimo 30-metį) mokytojų choras, Muzikinio teatro solistų grupė, jungtinis kunigų ir vienuolių choras, Garliavos šlovinimo grupė, suburta entuziastingojo Viktoro Jermolovo ir kt.

Ypatinga ir kasmet naujai sužėrinti dovana Mergelės Marijos gimtadieniui būna Karaliaus Mindaugo profesinio centro floristų kūryba papuošiant Šiluvos šventoves.

Atvykime Šiluvą… kad ir rytoj?

Tarp atvykstančiųjų į Šilines pastebima ir naujų, ir kasmet Šiluvoje sutinkamų žmonių iš įvairių visuomenės grupių – kariuomenės, policijos, kultūros, meno sričių, medikų, slaugytojų, mokytojų ir kt. Atlaidus jau pamėgusieji pakviečia ir kitus čia apsilankyti galbūt pirmą kartą. Pastebima ir daug jaunesnių žmonių, atlydinčių senolius, – savo pačių gyvenimo vėjuose jie žinos kelius į Šiluvą.

Tačiau Šilinės baigėsi… Bet ar į Šiluvą galima atvykti ir po jų?.. Kas čia lauktų, kai ištuštėjusioje aikštėje sutiksime ne minias, o tik vieną kitą ir šiuo pandemijos metu užklystantį piligrimą?

Kasdien piligrimų reikmėms čia yra atviras, veiklą šiuo metu atnaujinantis Piligrimų informacijos centras; norintiems apsistoti skirti Jono Pauliaus II namai, ir žinoma, apglėbianti kiekvieną atvykstantįjį Šiluvos Mergelė, jos maloningasis žvilgsnis didžiosiose šventovėse – Apsireiškimo koplyčioje ir Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje (beje, joms geriau pažinti galima užsisakyti ekskursiją Šiluvos muziejuje); taip pat Šiluvos parapijos kunigai bei šventovės darbuotojai (visi kontaktai >>), pasirengę pasitarnauti tiems, kurie šiais neramiais laikais ieško ramybės, išeina į kelią, kad kitaip pamatytų kitus ir save, pasaulį, kūriniją ir visa ko Kūrėją.

Nelaukiant kitų metų Šilinių, galima atvykti į Marijos dienas, švenčiamos kiekvieno mėnesio 13-ąją, Ligonių dienas paskutiniais mėnesių penktadieniais ir, žinoma, kasdienes bei sekmadienio Mišias ypač palaimintoje piligriminėje šventovėje, kur atvykstantys piligrimai vėliau paliudija: „Meldžiausi, kaip mokėjau… ir gavau viltį.“

Šiluvos istorija su Dievu tęsiasi – pasak arkivyskupo Kęstučio Kėvalo, „dangaus ambasada“ čia veikia! Joje galime dalyvauti ir mes, idant ir mūsų gyvenimą gera vaga kreiptų čia kitados prasivėręs dangus, kai Mergelė Marija pakalbino tokius pačius kaip mes žmones, visais laikais besiilginčius dangaus.

Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
Nuotraukos: Linos Urbonienės