Šilinės baigėsi, bet Šiluva – „dangaus ambasada“ – ir toliau atvira garbinti Dievą!

Vasara padvelkusią rugsėjo 15-ąją iškilminga Eucharistija, minint Švč. Mergelę Mariją Sopulingąją, Šiluvos aikštėje, Švč. Sakramento pagarbinimu ir procesija į Apsireiškimo koplyčią baigėsi didieji atlaidai.

Net devynias jų dienas tūkstančiai piligrimų vyko į Šiluvą sveikinti dangiškosios Motinos, kuri čia pasirodė XVII a. pr. ir ne tik pakeitė istoriją (buvo sugrąžinta žemė katalikams, pastatyta bažnyčia, atgaivinti atlaidai), bet ir savo tarpininkavimu gynė mūsų laisvę, kai net piligrimystė į Šiluvą būdavo sovietinės valdžios visaip varžoma ir persekiojama. Už 30 Lietuvos laisvės metų buvo dėkojama atlaiduose su prašymais užtarti šiandienos reikalus, kur labiausiai reikia dangiškosios pagalbos. Tačiau ir pasibaigus atlaidams Šiluvos piligriminė šventovė, pasak Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo, toji „dangiškoji ambasada“, visus metus buvo ir lieka atvira žmonėms, dvasinei atgaivai ir svarbiausia – Dievo garbinimui, kurio čia labiausiai troško Mergelė Marija.

Šią Padėkos ir maldos už lietuvius pasaulyje dieną šv. Mišios nuo pat ryto buvo švenčiamos su dėkojimo intencijomis – už žmonių tarnystes ir atlaidų malones, už tai, kad čia skelbtas Dievo žodis galėjo paliesti atvykstančiųjų širdis, už Mergelę Mariją ir jos pagalbą, už kūriniją ir visą dovanotą pasaulį.

Padėkos iškilminga Eucharistija vidudienį buvo švenčiama ir meldžiantis už savo tautiečius – siunčiant maldos „žinutę“ savo broliams ir seserims, dabar esantiems toli nuo Tėvynės, nuo namų.

Eucharistijos šventimui vadovavo Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, koncelebravo arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, kunigai, tarp jų ir tarnaujantys užsienio lietuvių bendruomenėse. Už tautiečius melstis atvyko ir jų linkėjimą į Šiluvą atvežė svečias kunigas Gintaras Antanas Jonikas iš Detroito Dievo Apvaizdos parapijos, kuris yra ir JAV lietuvių kunigų vienybės pirmininkas.

Giedojo šiemet 30-metį švenčiančios Kauno sakralinės muzikos mokyklos mokytojų choras, vadovaujamas Mindaugo Radzevičiaus.

„O koks Tu, Viešpatie, geras, meilus visiems, kurie Tavim vilias“, – šią dėkojimo dieną į psalmę savo homilijoje atkreipė dėmesį vyskupas Algirdas Jurevičius, sakydamas, jog tai įžvelgia geriausiai tie, kurie Viešpačiu pasitiki. Juk ir mūsų istorijoje, kur patirta įvairių sunkumų kai, atrodė, nebuvo jokios vilties, žmonės „šturmavo“ dangų, ir Lietuvai išaušo laisvės rytas.

Pasak ganytojo, šiandien juokingai skambėtų mintis, jog „mes viską išsikovojome“ pamirštant Dievo pagalbą. Tačiau tai nieko naujo, žmogaus prigimtis nesikeičia – taip elgėsi ir izraelitai, kuriuos tik negandos atgręždavo į Dievą. Pasiekę pažangą, Vakarai prarado pasitikėjimą gyvuoju Dievu. Galbūt ši pandemija – galimybė į pražūtį riedančiam pasauliui sugrįžti prie Dievo?

Homilijoje kalbėta apie Mergelės Marijos, visų tikinčiųjų Motinos, ir Abraomo, visų tikinčiųjų tėvo, tikėjimo išbandymus. Jie abu pasitikėjo Dievu, nors ir nežinojo, kaip išsipildys Jo pažadai. Kviesta galvoti ir apie savo pačių gyvenimo išmėginimus – ar nesusvyruos mūsų tikėjimas, kai ištiks ligos, kančios, netektys?

„Marija tikėjo, kad Dievas su kaupu įvykdys tai, ką buvo pažadėjęs. Turėkime vilties, kad Dievas visa išves į gera“, – sakė Telšių vyskupas ir ragino už viską Dievui dėkoti, nes tik dėkingas žmogus yra atviras priimti ir daugiau Jo dovanų.

Šiluvoje, kur prabilo pats dangus, vienos Motinos vaikais, viena Lietuva vyskupas Algirdas pavadino visus mūsų tautiečius – ir tuos, kurių protėviai buvo pirmoji išeivijos karta, ir tuos, kurie traukėsi nuo sovietinių represijų, ir šių laikų emigrantai. Už juos visus, be kitų maldavimų, tądien prašyta Viešpaties pagalbos, kad jie išlaikytų gyvą fizinį ir dvasinį ryšį su savo šaknimis.

Užbaigiant šią Eucharistiją, dėkodamas visiems atlaidų piligrimams arkivyskupas Kęstutis kvietė iš atlaidų nešti džiaugsmingą įkvėpimą visai Lietuvai, padėti ypač jos jaunimui priimti tikėjimo dovaną.

Šią dieną atlaiduose patarnavo Raseinių dekanato kunigai, taip pat Carito bendradarbiai. Giedojo Ukmergės, Gargždų, Raseinių, Šiluvos parapijos chorai.

Į paskutines vakarines pamaldas per šiuos atlaidus dar suskubusius bei visus patarnavusius juose žmones sveikino arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Ganytojas pasakė ir šv. Mišių homiliją, kurioje pakvietė įsiklausyti į Evangelijos žodžius, jog Marija ir mylimas Jėzaus mokinys stovėjo po kryžiumi. Tai ir mums užduotis – išstovėti tiesoje, išstovėti išbandymuose.

Buvo pasidalyta istorija apie moterį, kuri neišsiskyrė, neapleido savo vyro, labai nuskriaudusio savo šeimą. Viešpats padarė stebuklą – šeima liko kartu. Marija moko stovėti po Sūnaus kryžiumi, mes žinome šios dramos atomazgą – Viešpaties prisikėlimą. „Viešpats mus dovanoja bendrystę, kad mes irgi išstovėtume. Atlaidų tikslas – visiems būti kartu ir žengti pas Viešpatį“, – sakė ganytojas.

Užbaigdamas šv. Mišias, arkivyskupas nuoširdžiai padėkojo atlaidus kartu šventusiems abiem kardinolams Sigitui Tamkevičiui SJ ir Audriui Juozui Bačkiui, broliams vyskupams, kunigams, diakonams, seminaristams, giedojusiems chorams. Padėkojo visam būriui čia dirbusių žmonių: liturgijos vadovams kun. Artūrui Kazlauskui bei kun. Andriui Alminui, parapijos klebonui kun. Erastui Murauskui ir vikarui kun. Robertui Urbonavičiui, parapijos zakristijonams, „Marijos radijui“ ir jo vadovams, Carito bendradarbiams, Šiluvos seniūnui, seserims eucharistietėms, Šiluvos piligrimų sielovados koordinatorei Agnei Ivaškevičiūtei, arkivyskupijos kurijos sielovados programų koordinatorei Vaidai Spangelevičiūtei-Kneižienei bei sielovados bendradarbiams Renatai Dubauskienei ir Gediminui Jonui Urbonui, Piligrimų centro vadovui Mantui Kuraičiui ir jo suburtiems savanoriams, taip pat atlaidų šeimininkėms, valytojoms, visai vietos bendruomenei.

„Esate Viešpaties paguoda ir pasididžiavimas, Marijos džiaugsmas“, – sakė arkivyskupas Kęstutis, suteikdamas iškilmingą Bažnyčios palaiminimą.

Kauno arkivyskupijos Informacijos tarnyba
Nuotraukos: Linos Urbonienės