Pirmoji katalikų bažnyčia Šiluvoje įsteigta 1457 m. dvarininko, Vytauto Didžiojo bičiulio, Petro Simono Gedgaudo. Jai suteiktas tais laikais gan retas, ir bene pirmas Lietuvoje, Švč. Mergelės Marijos Gimimo ir šventųjų globėjų Petro bei Baltramiejaus titulas.

Bažnyčiai išrūpinus titulinius atlaidus, ji ėmė garsėti. Į atlaidus traukdavo minios maldininkų ne tik iš visos Lietuvos, bet ir protestantiškų kraštų.

XVI a. Šiluvoje įsigali reformacija. Šiluvą valdę dvarininkai pereina reformatų pusėn, šalia miestelio iškyla kalvinų koplyčia, katalikų bažnyčios žemės ir turtas nusavinamas ir pati bažnyčia galiausiai uždaroma.

Apie 1569 m. paskutinis Šiluvos klebonas Jonas Holubka, lyg nujausdamas katalikų bažnyčios sunaikinimą, surinko išlikusias bažnyčios vertybes bei dokumentus ir, viską sudėjęs į geležimi kaustytą dėžę, užkasė netoli buvusios bažnyčios. Neilgai trukus ji buvo nugriauta.

Lietuvos III Statutas 1588 m. pripažįsta katalikų teisę atgauti nusavintus turtus ir Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis ima priešintis kalvinų įsigalėjimui pradėdamas bylas prarastoms bažnyčioms atgauti. Tačiau apie Šiluvos fundacijos aktus neturėta iš vis jokių žinių.

1612 m. padedant aklam šimtamečiam seneliui netikėtai atrandami bažnyčios fundacijos dokumentai. Jais remiantis pradėta Šiluvos bažnyčios sugrąžinimo katalikams byla sėkmingai baigta 1622 m. liepos 22 d. Vilniaus tribunolo sprendimu.

Nauja bažnyčia pastatyta katalikams atgavus žemes 1623–1624 m. klebono Jono Smolkos-Kazakevičiaus rūpesčiu. Ji buvo medinė ir nedidelė. Į jos bokštą grįžo iš kalvinų atsiimtasis Marijos garbei skirtas varpas. Prie bažnyčios apsigyveno keturi kunigai, kurie kasdien giedojo Marijos Valandas ir, pagal reikalą, aprūpino maldininkus.

Atgaivinus Marijos Gimimo atlaidus, į Šiluvą ėmė plūsti žmonių minios. Pagal išlikusius raštus, 1629-aisiais atlaidų dienomis išdalyta 11 tūkst. komunikantų. Tad veikiai prireikė naujos bažnyčios ir 1641-aisiais pastatyta gerokai didesnė ir puošnesnė kryžiaus formos medinė bažnyčia (konsekruota 1651 m.).

Dabartinė raudono mūro Šiluvos bažnyčia statyta ir įrengta XVIII a. trečiajame ketvirtyje. Anot menotyrininkės prof. dr. Laimos Šinkūnaitės, ji veikiausiai yra paskutinis Lietuvoje toks vientisas vėlyvojo baroko sakralinės architektūros paminklas, kuriame išsaugotas daugiau nei per du šimtmečius beveik nepakeistas vidaus dekoras.

Dvibokštė kompaktiško tūrio ir vertikalių proporcijų bažnyčia iš kitų to meto šventovių išsiskiria netinkuotomis raudonų plytų sienomis. Jos architektūrą praturtina du frontonai: raiškaus, banguoto silueto – vakariniame fasade ir karpyto, grakštaus – iškylančiame virš presbiterijos.

Bažnyčia – trinavė, jos erdvė halinė, t. y. vienodo aukščio. Vidurinę navą, dvigubai platesnę už šonines (būdinga baroko bažnyčių ypatybė), pratęsia tokio paties aukščio ir pločio presbiterija, kurią užbaigia trisienė apsidė.

Vidaus erdvei būdingas kilimas aukštyn, kurį puikiai išnaudojo interjero dekoruotojas Tomas Podgaiskis (deja, bažnyčios architektas nėra žinomas). Šiluvos bažnyčioje T. Podgaiskis per dešimt metų sukūrė puošnų ir vientisą septynių altorių, sakyklos, krikštyklos ir vargonų tribūnos ansamblį. Jis ne tik lipdė skulptūras ir įvairiausius ornamentus, bet ir drožė juos iš medžio.

Interjero dekoras sukurtas pagal savitą ikonografinę programą, kuriai būdinga visumos darna. Galima manyti, kad šios programos įkvėpėjas ir sumanytojas buvo vyskupas Jonas Domininkas Lopacinskis, kuriam talkino Šiluvos klebonas Tadas Juozapas Bukota.

Ikonografinės programos idėja susieta su Marijos Apsireiškimu Šiluvoje. Todėl Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos ikonografijoje plėtojamos trys pagrindinės, tarpusavyje susipinančios temos: Dievo Motinos, pagimdžiusios pasauliui žadėtąjį Išganytoją, Kristaus, įsteigusio Bažnyčią, ir Bažnyčios. Šias temas papildo šalutinės potemės, pasakojančios apie svarbius Senojo ir Naujojo Testamento įvykius, Bažnyčios įkūrėjus – apaštalus, taip pat prie Bažnyčios stiprėjimo ir augimo ženkliai prisidėjusius šventuosius.

O bažnyčios vidaus puošybos esmę sudaro trijų altorių ansamblis, apimantis presbiterijos ir šoninių navų erdves, keturi altoriai prie piliorių, sakykla ir krikštykla bei vargonų choras vidurinės navos erdvėje. Šių įrenginių išdėstymą bažnyčioje vaizdžiai iliustruoja jos planas.

1 – Didysis altorius su Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslu
2 – Šventosios Šeimos altorius
3 – Švč. Jėzaus Širdies altorius
4 – Šv. Aloyzo (buv. Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus) altorius
5 – Šv. Pranciškaus (buv. Šv. Judo Tado) altorius
6 – Šv. Onos altorius
7 – Angelo Sargo (buv. Šv. Jono Nepomuko) altorius
8 – Sakykla
9 – Krikštykla
10 – Vargonai
11 – Ligonių Sveikatos koplytėlė
12 – Zakristija

Bažnyčios interjere įkūnyta ikonografinė programa yra tokia įtaigi ir vaizdi dėl talentingo meninio jos įprasminimo pirmiausia skulptūrine kalba, kuriai būdingas barokinis veržlumas, derinamas su klasicistine rimtimi, dramatizmas, iliuziniai efektai. Skulptorius Tomas Podgaiskis veikiausiai pasižymėjo fenomenalia kūrybine energija ir darbštumu. Tai liudija jo per gana trumpą laiką atlikti darbai Šiluvoje, Kaune, Tytuvėnuose. Jis ne tik lipdė iš stiuko, bet ir drožė iš medžio. Podgaiskio individualus plastinis braižas ryškus, įsimenantis, jo kūriniai išraiškingi. Figūrinei skulptūrai ypač būdingos didelės galvos (ir plaštakos), kampuoti veido bruožai, plačiais kuokštais modeliuoti plaukai, dėmesys anatominėms detalėms (akių ertmės), kietai lankstytos aprangos drapiruotės. Permainas stilistinėje raidoje geriau atspindi ornamentinė puošyba: čia skulptorius varijuoja baroko, rokoko ir klasicizmo elementų deriniais.

Ekskursija po bažnyčią parengta pagal menotyrininkės doc. dr. Laimos Šinkūnaitės straipsnius:
„Šiluvos bazilikos interjero dailė – idėjinės programos metmenys“ (Logos, 2008. Nr. 57, 58, 59)
ir A. Vasiliauskienės „Šiluvos bazilikos Šventosios Šeimos paveikslas“ (Meno istorija ir kritika, 2009. Nr. 5)

Įžengus į bažnyčią, akys pirmiausia krypsta į didįjį altorių ir jame saugomą maloningąjį Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslą. Jį verta aptarti atskirai, kviečiame  skaityti daugiau… Šis atvaizdas – viso ko pradžių pradžia. Iš čia įvairiausiomis kryptimis pasklinda kitos temos ir potemės, iš kurių svarbiausioji – Bažnyčios tema. Apžvelkime viską atidžiau.

Abipus Marijos paveikslo stovi dvi statulos: kairėje barzdotas šv. Juozapas, Marijos Sužadėtinis, pasirėmęs pražydusia lazda ir laikantis Kūdikį; dešinėje – panašiais drabužiais vilkintis jos tėvas šv. Joakimas su knyga ir aviganio lazda. Prasminiu aspektu – tai Marijos gyvenimo liudininkai ir globėjai, „pažado vaikus“ (Rom 9, 8) užauginę, giliai tikintys vyrai, buvę arčiausiai jos gyvenime.

Antrajame altoriaus tarpsnyje, keliant žvilgsnį aukštyn, – skulptūrinė grupė, kurioje regime ant kalniuko mažutę bažnyčią, vainikuojamą kupoliuko su kryžiumi, ir greta jos klūpantį šv. Petrą. Šv. Petras vaizduojamas kaip Kristaus įsteigtos Bažnyčios vadovas, pirmasis popiežius, vedantis tikinčiuosius pas Dievą Tėvą per jam pavestą globoti Bažnyčią. Jo rankose esantis raktas – valdžios simbolis ir Evangelijų knyga – nesugriaunamas Bažnyčios pagrindas. Po Petro skulptūra ištiestas tinklas primena, kad šis apaštalas buvo žvejas, kurį Kristus išsirinko žmones žvejoti. Šalia esantis gaidys primena trigubą Petro išsigynimą iki sugiedant gaidžiui. Kristaus Bažnyčią, kurią globoti pavesta Petrui, simbolizuoja šalia stovinti bažnytėlė.

Virš šios scenos, dar labiau pakėlę galvas, tankių kamuolinių debesėlių apsuptyje išvystame Dievo Tėvo plačiai išskėstomis ir pasitinkančiomis rankomis figūrą. Už jo galvos – lygiakraštis trikampis nimbas, liudijantis čia esant Švč. Trejybę, o prie kojų –  rutulys, pasaulio simbolis. Abipus šio reginio šonuose maldingai klūpo du angelai. Išraiškingos visų čia pavaizduotų figūrų pozos rodo jų tarpusavio ryšius.

Ši kompozicija mums kalba apie Bažnyčią, įsteigtą Išganytojo. Išskiriamas apaštalas Petras, kaip Kristaus įsteigtos Bažnyčios vyriausiasis vadovas, o vėliau atskleidžiama jo misija – užtikrinti Evangelijos ir per tai gimstančios Bažnyčios tiesumą ir vienybę.

Ši tema toliau plėtojama didžiojo altoriaus šoninėse dalyse. Kairėje pusėje ant septyniomis girliandomis apipinto obelisko viršūnės sėdintis angeliukas laiko trigubą popiežiaus kryžių, o kiek žemiau – du mažesni, tarsi sklandantys ore, iškėlę jo trijų dalių kepurę – tiarą. Dešinėje pusėje kompozicija analogiška, tik čia vietoje kryžiaus matome vyskupo lazdą – pastoralą, o vietoje tiaros – mitrą.

Simboline prasme obeliskai – tai amžinybės pažadas, dangaus ir žemės jungtis; obeliskai su popiežiaus ir vyskupo insignijomis – tai Bažnyčios didžiausi pilioriai, kuriais yra popiežius ir vyskupai (šv. Paulius pilioriais vadino apaštalus Petrą, Jokūbą ir Joną (Gal 2, 9), o jam pritardamas šv. Augustinas pilioriais pavadino visus apaštalus).

Tabernakulio puošyba taip pat yra svarbi ikonografinės programos dalis. Virš tabernakulio ant erškėčių vainiku apjuosto lizdo tupi pelikanas: snapu prasidrėskęs krūtinę, jis savo krauju maitina vaikus. Apie pelikaną pasakojama, kad jis, norėdamas pamaitinti savo vaikus, gali prasikirsti krūtinę ir iš jos tenkančiu krauju pamaitinti savo mažylius, kad tik išgelbėtų jiems gyvybę. Dėl tokios pasiaukojančios meilės šis paukštis tapo Kristaus simboliu, nes Jėzus savanoriškai pasiaukojo dėl mūsų išganymo. Šią auką kaip dovaną Jis paskelbė ir iš anksto paaukojo per Paskutinę vakarienę: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22, 19). Abipus tabernakulio sėdintys angeliukai rankose laiko Švč. Sakramento simbolius: kairysis – vynuogių kekę (vynas), dešinysis – javų pėdą (duona).

O jau gyvuojančios Bažnyčios temos plėtotę paliudija prie tabernakulio budintys du vyriškiai: vieną, kairėje, atpažįstame kaip simbolinį popiežių, kitą, dešinėje, – kaip simbolinį vyriausiąjį kunigą (jis su dvirage mitra, vilki tuniką bei Erodo skraistę su varpeliais, ant krūtinės pritaisytas dėklas su dvylika auksu įrėmintų kvadratėlių, primenančių dvylikos Izraelio sūnų vardus).

Taigi nuosekliai aptarėme didįjį altorių. Tradiciškai bažnyčių dekoro kūrėjai atsižvelgia į šventovės titulą. Šiluvos bažnyčia buvusi paskirta Švč. Mergelės Marijos Gimimui. Ką tai reiškia, kokia gi buvo Marijos gimimo esmė? Didžiajame altoriuje randame atsakymą: pagimdyti Išganytoją, o Išganytojo tikslas – įsteigti Bažnyčią.

Ar ne Marija buvo pirmoji Jėzaus Kristaus monstrancija? Ar ne šv. Paulius kalbėjo apie Bažnyčią kaip apie mistinį Kristaus kūną? Anot Antano Maceinos, Marija, gimdydama Jėzų fiziškai, pagimdė mistiškai ir Bažnyčią. Štai ši itin reta ir gana sudėtinga Dievo Motinos, kaip savotiškos Bažnyčios pirmtakės, samprata ir yra Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos ikonografinės programos atspara.

Ekskursija po bažnyčią parengta pagal menotyrininkės doc. dr. Laimos Šinkūnaitės straipsnius:
„Šiluvos bazilikos interjero dailė – idėjinės programos metmenys“ (Logos, 2008. Nr. 57, 58, 59)
ir A. Vasiliauskienės „Šiluvos bazilikos Šventosios Šeimos paveikslas“ (Meno istorija ir kritika, 2009. Nr. 5)

Šoninėse navose įrengti altoriai savo struktūra ir puošybiniais elementais artimi ir tarsi pratęsia didžiojo altoriaus vidurinę dalį. Jie lyg dvi ištiestos rankos šventovės erdvėje. Didįjį ir abu šoninius altorius tarpusavyje į vienį jungia ne tik kompozicija, bet ir išplėtotas siužetinis pasakojimas. Tik verta atkreipti dėmesį, jog, šiuose altoriuose įvykių seka dėstoma nuo viršaus žemyn, o ne iš apačios į viršų kaip didžiajame.

(kairėje navoje, priekyje)

Taigi pačioje palubėje, ant kampo, jungiančio presbiteriją su kairiuoju šoniniu altoriumi, pavaizduotas Juozapo pardavimas (matomas iš dešinės šoninės navos). Ši istorija vaizdžiai aprašyta Pradžios knygoje (Pr 37; 39-50).Vaizduojant šį įvykį, pasirinkti keturi vyriškiai, medis ir šulinys. Prie lapojančio medžio, Judas, ką tik ištraukęs Juozapą iš šulinio (matome ant rentinio krašto nusvirusią storą virvę), stebi sandėrį. Kiek tolėliau – trijų figūrų grupė: apsiverkęs Juozapas tikrai parduodamas, tai liudija kiekvieno vyriškio gestai, kūno plastika ir apranga.

Parduoto į Egiptą Juozapo istorija pratęsiama Šventosios Šeimos altoriaus pačioje viršutinėje dalyje, kur tarsi išnyra jo sapnų tikrovė. Čia matome viduryje stovintį jauną iškilnų vyriškį, trisdešimtmetį Juozapą, Egipto faraono vietininką, tapusi juo dėl gebėjimo aiškinti sapnus. Šalimais – nuolankiai klūpantys ir jį sveikinantys vyrai – tai jo broliai, kurie, užėjus badmečiui, net du kartus į šį kraštą buvo atkeliavę grūdų, tačiau jaunėlio neatpažino. Šioje, kaip ir ką tik aptartoje, kompozicijoje įamžinta Jokūbo-Izraelio (jam Viešpats pažadėjo, kad iš jo giminės kils Mesijas) sūnų istorija, išryškinanti Juozapo vaidmenį. Šis vaidmuo čia pabrėžiamas anuo metu visai nebūdingu jo rankoje laikomu kryžiumi (Juozapas jau Bažnyčios tėvų laikytas Kristaus pirmavaizdžiu).

Leidžiantis žemyn, po baldakimu matome Marijos ir Juozapo sužadėtuvių sceną (pagal Senojo Testamento nuostatus ir žydų papročius sužadėtuvės buvo lygios teisinei santuokai). Čia taip pat trijų asmenų kompozicija, kurią iš šonų papildo du sėdintys, džiaugsmingai gestikuliuojantys angelai. Sužadėtiniai, kiek pasisukę šonu, stovi vienas kitam padavę rankas. Kompozicijos centre matome į žiūrovą veidu atsisukusį Senojo Įstatymo vyriausiąjį kunigą. Už jo galvos matyti akmeninės lentelės su 10 Dievo įsakymų, padiktuotų Mozei ant Sinajaus kalno; tos akmeninės lentelės turėtų žadinti viltį apie jų atnaujinimą.

Dar žemiau, pirmame tarpsnyje, abipus Šventosios Šeimos paveikslo matome keturias statulas. Prie pat paveikslo – dvi šventosios moterys: kairėje pusėje stovi Elzbieta, kupina nuostabos ir pagarbos, o iš jos lūpų tarsi girdi žodžius: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ (Lk 1, 43); dešinėje – panašiai apsirengusi, irgi senyva moteris, laikanti atverstą knygą, – šis atributas leidžia atpažinti ją esant Ona, Marijos motina.

Už kolonos dešinėje – karaliaus Dovydo su tradicine arfa statula. Jis yra Jėzaus 12 protėvių pradininkas, turėjęs Dievui atvirą prigimtį ir šlovinęs Jį giesmėmis. Jam porinė kairės pusės statula – ilgaplaukis, apsitaisęs kailiais šv. Jonas Krikštytojas, gyvenęs dykumoje. Šalia jo stovintis avinėlis tarsi primena jo žodžius, ištartus rodant į Jėzų: „Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes!“ (Jn 1, 29). Jis laikomas ir paskutiniu Senojo Testamento pranašu, ir Jėzaus Kristaus pirmtaku.

Altoriuje labai svarbus titulinis paveikslas. Jame pavaizduota Šventoji Šeima, šventyklos prieangyje žengianti laiptais. Juozapas ir Marija už rankų laiko tarp jų stovintį dvylikametį Jėzų, iš viršaus juos laimina debesų bei angelų apsuptyje nutapytas Dievas Tėvas, žemiau jo – Šventoji Dvasia balandžio pavidalu, jos spinduliai krinta ant Jėzaus. Tokia kompozicija įgauna papildomą, stiprią teologinę dimensiją – tai dviguba Švč. Trejybė. Dievo Tėvo, Šventosios Dvasios bei Jėzaus ašis yra Dangiškoji Trejybė (vertikalioji ašis), o Šventosios Šeimos linija – Juozapas, Marija ir Jėzus – interpretuojama kaip Žemiškoji Trejybė (horizontalioji ašis). Jėzus – jungiamoji abiejų Trejybių grandis. Atskleista ne tik dviejų Trejybių, bet visos Kristaus įsteigtos Bažnyčios, kurios viena svarbiausių sudėtinių dalių yra šeima, jungtis.

Apatiniame dešiniajame kampe nutapytas dviejų angeliukų laikomas ovalus kartušas, kuriame pavaizduota tradicinė ikonografinė Jėzaus tarp Šventojo Rašto aiškintojų schema. Ši scena yra užuomina į savarankišką Jėzaus veiklą, kai Jam ištarus žodžius: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49), Marijos ir Juozapo, kaip žemiškųjų tėvų, misija baigėsi; tačiau jų šeimos modelis, paremtas vertikaliąja jungtimi su Dieviškąja Trejybe, tapo kelrodžiu naujai Bažnyčiai.

Taigi čia priartėjama prie pačios Šiluvos bazilikos ikonografijos konteksto. Šventosios Šeimos atvaizdas darniai įsilieja šventovėje plėtojamą temą – Kristaus, įsteigusio Bažnyčią, ir Bažnyčios, taip pat atskleidžia ryšį ir su pirmąja, pagrindine Dievo Motinos, pagimdžiusios Išganytoją, tema.

(dešinėje navoje, priekyje)

Savo kompozicija ir išsamiu pasakojimu jis analogiškas Šventosios Šeimos altoriui.

Pačioje palubėje, ant kampo, jungiančio presbiteriją su dešiniuoju šoniniu altoriumi, pavaizduota, kaip Judas Iskarijotas šventykloje grąžina pinigus aukštiesiems kunigams (matoma iš kairės šoninės navos). Keturių gestikuliuojančių figūrų grupė įtaigi – trys turbanais pasipuošę kunigai prie pailgo stalo, ant kurio numestas kapšelis su iš jo pabirusiomis monetomis, paniekinančiai žvelgia į Judą. Šis, nuo jų nusigręžęs, nevilties apimtas, pasirengęs bėgti. Ši scena – tai tarsi pažodinė Mato evangelijos iliustracija (Mt 27, 3-5). Atkreiptinas dėmesys į abiejų šoninių altorių kampų įvykių paraleliškumą, jų esmė – išdavystė.

Švč. Jėzaus Širdies altoriaus viršutinėje dalyje išplėtotas Ecce Homo, vienas svarbiausių pasijinių siužetų. Čia matome šiam siužetui nebūdingą trijų figūrų grupę (labiau įprasta, jog Jėzus Ecce Homo siužete vaizduojamas vienas arba daugiafigūrėje kompozicijoje). Aukšta, barokiškai dramatiška Jėzaus figūra iškyla beveik frontaliai neutralioje aplinkoje. Ji atrodo vieniša, nepaisant dešinėje kiek žemiau stovinčio Judėjos prokuratoriaus Poncijaus Piloto, o kairėje klūpčiojančio vyro, kaire ranka prilaikančio didelį kryžių. Šis vyras su kryžiumi – tai apibendrintas simbolinis ženklas visų tos mirties troškusių. Jėzus, vainikuotas erškėčiais, priekyje surištomis rankomis, įsisupęs į apsiaustą, visu savimi tarsi byloja – Jėzus Nazarietis bus nukryžiuotas. Nukryžiavimo kryžius čia pat, visai šalia.

Antrame altoriaus tarpsnyje po baldakimu keturių angelų apsuptyje iškyla Jėzaus Nazariečio statula. Jėzus Nazarietis – tai apibendrintas ir kartu daugiaprasmis Išganytojo atvaizdas. Šio kristologinio ikonografinio tipo išskirtiniai bruožai yra ilga virve surištos ir sukryžiuotos ant krūtinės Jėzaus rankos. Atkreiptinas dėmesys į Šiluvos Jėzų Nazarietį adoruojančių angelų gestus: iš šonų prie piliastrų sėdintys angelai pakartoja Jėzaus ant krūtinės sukryžiuotų rankų gestą, o arčiau stovintys – pozomis ir rankų judesiais išreiškia gilų liūdesį.

Pirmame tarpsnyje – abipus titulinio paveikslo, tarp kolonų, yra po dvi statulas. Visos jos vaizduoja per Kristų atsivertusius asmenis.

Iš kairės pusės prie kolonos stovinti kraštinė statula su ietimi – tai šv. Lionginas, Romos kareivių šimtininkas, kuris perdūrė nukryžiuoto Jėzaus šoną. Jono evangelija tai paliudija: „tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34). Be to, šv. Lionginas laikomas tuo šimtininku, kuris, regėdamas Jėzaus mirtį, ištarė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“ (Mt 27, 54). Šio įtikėjusio kareivio vardas ir kilo iš žodžio ietis (gr. „lonchd“). Jis, Jėzaus mirties akivaizdoje įtikėjęs, kaip Dievo žodžio skelbėjas aktyviai veikė tik ką gimusioje Bažnyčioje.

Kitoje pusėje, už kolonos, porinis šv. Lionginui, stovi šv. apaštalas Paulius. Dešine ranka pasirėmęs kalaviju (tai jo mirties įrankis), kairėje jis laiko atverstą knygą. Šio apaštalo darbai Bažnyčios kelio pradžioje yra be galo reikšmingi. Iki atsivertimo jį vadino Sauliumi, jis aktyviai persekiojo krikščionis. Keliaujant į Damaską, jis išgirdo balsą, klausiantį: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ ir atsakymą į savo klausimą: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji“ (Apd 9, 4-5). Po atsivertimo, vaizdžiai aprašyto Apaštalų darbuose (Apd 9, 1-19), jis tapo pagonių, t.y. visų tautų apaštalu Pauliumi. Jo pašaukimo misija buvo pagonių Bažnyčia, kurią Paulius be galo atsidavusiai ir ištikimai vykdė.

Arčiau paveikslo iš kairės – Bažnyčios tėvas šv. Jeronimas (341-420), pavaizduotas kaip atsiskyrėlis ir asketas. Akmuo, kuriuo jis mušasi sau į krūtinę maldoje, apibūdina šventąjį kaip atgailautoją. Kairėje rankoje laikomas Šventasis Raštas rodo, jog jis išvertė Senąjį ir Naująjį Testamentus iš graikų ir hebrajų kalbų į lotynų kalbą; kaukolė virš knygos liudija žemiškojo gyvenimo laikinumą. Prie jo kojų tupintis liūtas, įprastai vaizduojamas su Jeronimu, primena pasakojimą, jog šiam gailestingai ištraukus iš žvėries letenos rakštį, jis nuo jo nebesitraukęs.

Dešinėje – jo amžininkas šv. Augustinas (354-430). Čia jis pavaizduotas iškilmingais vyskupo drabužiais, su mitra ant galvos, laikantis pastoralą, su stula bei ant kaklo kabančiu kryžiumi. Tai dar viena ypatingai ryški asmenybė Bažnyčios kelionėje. Šv. Augustino apie 400 m. parašyti Išpažinimai iš esmės yra jo atsivertimo istorija, kurioje svarbi vieta tenka ir jo motinai šv. Monikai. Atsiversti Augustiną paskatino šv. apaštalo Pauliaus laiškai ir Milano vyskupo šv. Ambraziejaus pamokslai.

Taigi matome, jog titulinį Švč. Jėzaus Širdies paveikslą supa išties garbingi ir ištikimi Kristaus sekėjai, visomis išgalėmis stiprinę Bažnyčią jos nesibaigiančioje kelionėje.

Pamaldumas į Švč. Jėzaus Širdį, susiformavęs XVII a. pabaigoje, po šv. Margaritos Marijos Alacoque regėjimų, irgi buvo vienas Bažnyčią stiprinusių veiksnių. Lietuvoje šis pamaldumas plačiai paplito XVIII a. 5 dešimtmetyje Pamaldumo sklaidai buvo reikšminga jėzuitų veikla. Svarbiausias dėmesys šiame pamaldume tenka Širdžiai, kaip trejopos Išganytojo meilės žmogui simboliui. Toji meilė yra žmogiška, atsiradusi kaip Žmogaus Sūnaus meilė žmonijai, dvasinė, kuri kyla iš Dievo gailestingumo, ir dieviška meilė – Įsikūnijęs Žodis. Šiluvos paveikslas šiuo atžvilgiu yra paveikus. Tarsi besvorė, šviesos nutvieksta Jėzaus Kristaus figūra kaip vizija išnyra paveikslo erdvėje. Rudais pustoniais nutapytoje drobėje šviesos efektais išryškinta svarbiausioji šio kūrinio vieta – krūtinėje švytinti širdis, Meilės simbolis. Prie Jo kojų ant debesies nutapyti keturi angeliukai (irgi po du iš šonų) raiškiais gestais, laikomu kryžiumi ir maldai sudėtomis rankutėmis savaip padeda atskleisti šio paveikslo turinį ir prasmę: „Adoruokite Švenčiausiąją Jėzaus Širdį, tai yra kelias, tai yra tikras kelias, per kurį būsite išganyti!“ Šis maldingas palinkėjimas pats savaime glaustai apibendrina ne tik ką išnagrinėto altoriaus ikonografinį siužetą, bet ir didžiojo bei priekinio kairiojo altorių nešamą žinią apie Bažnyčią. Nes Jėzaus Kristaus įsteigtos ir keliaujančios Bažnyčios tikslas ir yra kiekvieno mūsų išganymas.

Ekskursija po bažnyčią parengta pagal menotyrininkės doc. dr. Laimos Šinkūnaitės straipsnius:
„Šiluvos bazilikos interjero dailė – idėjinės programos metmenys“ (Logos, 2008. Nr. 57, 58, 59)
ir A. Vasiliauskienės „Šiluvos bazilikos Šventosios Šeimos paveikslas“ (Meno istorija ir kritika, 2009. Nr. 5)

Šie altoriai pastatyti ties keturiomis baziliką skiriančiomis į centrinę ir šonines navas kolonomis. Jie labai panašūs į jau aptartus įspūdingus didįjį ir priekyje esančius šoninius altorius. Skiriasi tik savo dydžiu – apima dvi pakopas ir mažesnes skulptūrines grupes. Trijų iš keturių altorių titulai, pasikeitus paveikslams, metams bėgant pakito.

(kairėje navoje, ties vidurine kolona)

Altoriaus viršuje – angelų apsupta Lietuvos ir jaunimo globėjo, karalaičio šv. Kazimiero statula. Angelai, rodos, jaučia „šv. Kazimierą iškilus ypač skaistybės dorybe“ ir todėl pirštu rodo į krūtinę, tarsi sakydami: „Jaunikaiti, tavo širdies skaistybėje slepiasi visa tavo jaunystės vertė ir didingas gyvenimas“. Kazimieras rankose laiko Kristaus kryžių – vienintelį išsigelbėjimo ir tvirtybės ženklą. Virš šv. Kazimiero galvos du angelai, išnirę iš debesų, laiko nevystančių rožių vainiką ir skeptrą – karališkosios kilmės ir valdžios simbolį.

Vienoje altoriaus pusėje, paveikslo kairėje, stovi šv. apaštalas Andriejus. Jis buvo tikras Apaštalo Petro brolis. Jį Jėzus Kristus pašaukė patį pirmą, ir todėl jis vadinamas „pirmuoju pašauktuoju“. Skulptūroje vaizduojamas dešine ranka apglėbęs medį, ant kurio mirė nukryžiuotas už tikėjimą. Kairėje laiko knygą, kaip užuominą apie Dievo Žodžio skelbimą.

Kitoje pusėje, dešinėje – evangelistas Jonas, su Evangelijos knyga kairėje rankoje. Dešinėje rankoje laiko taurę; pasakojama, kad stabmeldžiai Joną norėję nužudyti užnuodytu vynu, bet šis peržegnojęs vyną jį išgėrė ir liko gyvas. Jonas buvo pirmųjų Jėzaus stebuklų liudininkas, paskutinės vakarienės metu glaudė galvą prie Mokytojo krūtinės, vienas sekė jį į Golgotą su būreliu moterų ir galiausiai jam mirštantis Jėzus patikėjo savo Motiną.

Pagal 1796 m. išsamų Šiluvos bažnyčios aprašą sužinome, jog šis altorius sumanytojo buvo dedikuotas apaštalams Petrui ir Pauliui. Nežinia kur dingęs paveikslas yra skaudi netektis, nes jį pakeitus šv. Aloyzo Gonzagos paveikslu, netekome keturių didžiųjų apaštalų vaidmens svarbos pirmojoje Bažnyčioje atvaizdavimo.

Dabartinis paveikslas vaizduoja šv. Aloyzą (1568–1591 m.), gundymuose besisemiantį stiprybės iš Kristaus kryžiaus. Jis, pats būdamas dar visai jaunas, atsisakė princo paveldėtojo teisių ir įstojo į Jėzaus draugiją. Mokė vargingus vaikus katekizmo, pasninkaudavo, ilgai melsdavosi, praktikuodavo ypatingą asketiškumą. Mirė užsikrėtęs maru, slaugydamas sergančius ligonius.

(dešinėje navoje, ties vidurine kolona)

Šio altoriaus viršuje išvystame Lietuvoje tebemylimą šv. Antaną Paduvietį (1195-1231). Šiam pranciškonų vienuoliui besimeldžiant, regėjime pasirodžiusi Marija su Kūdikėliu Jėzumi. Taigi virš jo matome Lietuvos bažnytinėje dailėje labai retą pavaizdavimą: Marija ant debesies išskleistomis rankomis, o apačioje stovintis vienuolis pranciškonas laiko abiem rankomis apglėbęs Kūdikėlį. Šv. Antanas – vienas garsiausių ir labiausiai gerbiamų šventųjų, Bažnyčios mokytojas, misionierius, garsus pamokslininkas, kurio užtarimo šaukiamasi bene visais įmanomais atvejais.

Žemiau, abipus kolonų stovi dar du apaštalai. Kairėje pusėje atpažįstame šv. Tomą su siaura, žeberklą primenančia lazda dešinėje rankoje ir po pažastim paspausta knyga. Iškeltos jo kairės rankos judesys prieš akis pastato prisikėlusį Jėzų, liepiantį jam paliesti jo šono žaizdą. Palietęs jis įtikėjo ir sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20,28).

Dešinėje – apaštalas Simonas, kaire ranka prilaikantį pjūklą (jo kankinystės ir mirties įrankį). Dešinėje jis turi knygą, kuri vėlgi paliudija Dievo Žodžio skelbimą – po Jėzaus Kristaus kartu su apaštalu Tadu Judu patraukęs pamokslauti Persijoje ir Babilone, manoma juos kartu buvus nukankinus, tad jų šventė minimą tą pačią dieną.

Ir šio altoriaus paveikslas nežinia dėl ko buvo pakeistas, nes archyviniuose šaltiniuose (1843 m. glaustame inventoriaus aprašyme) randame žinių, jog tada būta paveikslo, kuriame šv. Judas Tadas rankose laikė medalioną su Jėzaus Kristaus atvaizdu. Toks šio šventojo vaizdavimas buvo itin populiarus XVIII a. Tada pamatome glaudžias paveikslo ir abipus jo stovinčių skulptūrų sąsajas: tai dar trys apaštalai, kurie, skelbdami Dievo Žodį Bažnyčios kelionės pradžioje, liudydami tikėjimą kankinyste ir mirtimi, užtikrino tolesnę Jos plėtotę. Taigi atsiskleidžia toliau bazilikos dekoru pasakojama Bažnyčios kelio pradžios istorija.

Dabar šiame altoriuje kabo šv. Pranciškaus (1182-1226) paveikslas. Pranciškus garsus savo atsivertimo istorija, pranciškonų ordino įkūrimu, indėliu „atstatant“ Bažnyčią, savo pamokslais ir galiausiai įgytais Kristaus ženklais – stigmomis. Paveiksle jis apkabina nuo kryžiaus imamą Jėzaus kūną, taip mistiškai susivienydamas su jo kančia, ir tuo pačiu leidžiasi apkabinamas Jėzaus – taip tapdamas jo įrankiu žemėje.

(kairėje navoje, ties galine kolona)

Altoriaus viršuje vaizduojama Jono Krikštytojo galvos nukirsdinimo scena. Tuo metu valdęs Erodas uždarė Joną į kalėjimą, mat šis skelbė jį neteisėtai gyvenant su brolio žmona Erodiada. Galiausiai buvo nukirsdintas Erodiados dukters Salomės pageidavimu. Tokia buvo jo gyvenimo pabaiga.

O abipus paveikslo esančios skulptūros vaizduoja Jono gyvenimo pradžią – matome apreiškimą Zacharijui. Kairėje pusėje pavaizduotas stovintis arkangelas Gabrielius, rodos, tik ką taręs jam: „Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu“ (Lk 1, 13). Kitoje pusėje matome Zacharijų, irgi vaizduojamą tarsi tuo metu, kai, jam šventykloje besmilkant, pasirodęs Dievo pasiuntinys dar pridūrė, kad jo sūnus daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą (Lk 1, 16).

Titulinis paveikslas – tai daugiaplanis, savitas kūrinys, kupinas buvusių, esamų ir būsimų įvykių nuojautų. Pirmame plane nutapyta pagrindinė grupė – tai sėdinčios moterys Ona ir Marija, tarp jų ant Motinos kelių padėtos žalios pagalvėlės sėdintis Jėzus. Dešinėje rankoje Jis laiko kryžių, o kairiąja liečia savo senelės smakrą, tarsi ją guosdamas. Prie Marijos šono priklaupęs mažasis Jonas Krikštytojas, apglėbęs avinėlį, pagarbiai bučiuoja Jėzaus kojas. Sunertos Onos rankos ir raudonas rožės žiedas Marijos rankoje byloja apie būsimą kančią.

Dešinėje viršutiniame kampe, spindulių apsuptoje apskritimo formos angoje, išnyra Švč. Trejybė: Dievas Tėvas trikampiu nimbu, pasirėmęs į žemės rutulį ir laikantis skeptrą rankoje, greta Jėzus Kristus su didžiuliu kryžiumi ir virš jų plevenanti Šventoji Dvasia balandžio pavidalu. Svarbi detalė – Dievo Tėvo dešinės rankos gestas peržengia apskritimo ribą, taigi tarsi suvienija anapusybę su šiapusybe. Be to, apskritimo pakraščiu įkomponuotas lotyniškas įrašas, kurio tęsinys horizontaliai užrašytas drobės apačioje: „Trys yra liudijantys danguje“ ir: „Ir trys yra liudijantys žemėje“. Taigi dar kartą tituliniame paveiksle pasikartoja dangiškoji ir žemiškoji Švč. Trejybė net ir papildomu tekstiniu pavidalu (pirmą kartą tai aptarėme Šv. Šeimos altoriaus tituliniame paveiksle, tik čia Juozapą pakeičia šv. Ona). Apibendrintas, turiningas paveikslas vienu metu įtaigiai atskleidžia ne tik Išganymo istorijos pradžią, bet ir būsimos kančios nuojautą.

(dešinėje navoje, ties galine kolona)

Šis altorius, kaip mini archyvai, anksčiau taip pat turėjo kitą titulą – priklausė šv. Jonui Nepomukui. Viršuje ir matome jį, klausantį čekų karaliaus Vaclovo IV žmonos išpažinties ir duodantį išrišimą. Kadangi šis šventasis jokiu būdu nesutiko išduoti žmonos išpažinties paslapties karaliui, buvo prigirdytas, vėliau nuo tilto nustumtas į upę. Šis kunigas pirmiausia laikomas išpažinties paslapties kankiniu (prisimintina, jog protestantai neigė išpažintį). Abipus scenos vienas angelas pirštukais laiko lūpas užčiauptas, vaizduodamas, kad niekas negali išeiti iš nuodėmklausio lūpų, ką jis girdėjo per išpažintį. Kitas vienoje rankoje spyną, kita rodo pirštu į krūtinę – tai ženklas, kad kas slapčiausiai iš širdies išpažinta, yra užrakinta spyna, kurios raktą turi Dievas.

Žemiau, abipus paveikslo stovintys du vyrai skiriasi nuo prie kitų kolonų stovinčių skulptūrų, nes priklauso naujiems, ne pirmosios Bažnyčios kūrimosi laikams. Kairėje, su vyskupo drabužiais ir pinigų maišeliu rankoje matome dabar kiek primirštą, garsų Aleksandrijos patriarchą šv. Joną Gailestingąjį, dar vadinamą Išmaldos davėju (550-619).

Dešinėje – sunkiau atpažįstamas kunigas, profesorius šv. Jonas Kentietis (1390-1473). Jis dirbo Krokuvos universitete filosofijos dėstytoju, buvo netoli esančios Olkušo parapijos klebonas, mokė šv. Kazimierą. Lenkijoje buvo sunkūs laikai, tad jis greit išgarsėjo artimo meilės darbais, dosnumu, buvo pamaldumo ir geraširdiškumo, meilės vargšams pavyzdys.

Šv. Jono Nepomuko altorius neabejotinai buvo skirtas kunigo pašaukimo, apskritai kunigystės išaukštinimui, nes kunigai yra patys svarbiausi apaštalinės tarnystės asmenys, apaštalų įpėdiniai. Trijų kunigų, kaip sektinų pavyzdžių, atranka šiam altoriui geriausiai apibūdina ano meto idealus. Pakitus tituliniam šio altoriaus paveikslui, autentiška jį supusi skulptūrinė puošyba dabar tarsi pakimba ore, nelieka idėjos vientisumo, tarpusavio ryšių ir tampa nelengva suvokti aptartos scenos prasmę.

Ekskursija po bažnyčią parengta pagal menotyrininkės doc. dr. Laimos Šinkūnaitės straipsnius:
„Šiluvos bazilikos interjero dailė – idėjinės programos metmenys“ (Logos, 2008. Nr. 57, 58, 59)
ir A. Vasiliauskienės „Šiluvos bazilikos Šventosios Šeimos paveikslas“ (Meno istorija ir kritika, 2009. Nr. 5)

Sakykla skirta Žodžio liturgijai, ji buvo ta vieta, iš kurios skelbtas Dievo žodis. Ji įrengta prie pirmos kairiosios kolonos ir atkreipta į vidurinę navą. Sakyklą sudaro tribūna, stogelis ir jį vainikuojanti statula.

Ši sakykla labai puošni. Gausus ir prasmingas jos dekoras liudija pagarbą Dievo žodžiui. Nors ikonografiniu požiūriu ji nėra itin savita, dekoro įprasminimo požiūriu – tai gana retas sprendimas. Tradiciškai sakyklą puošia arba evangelistų atvaizdai, arba tetraformai, t.y. keturios būtybės (angelas, liūtas, jautis ir erelis), simbolizuojančios evangelistus. Retesnis atvejis – kai jie, būdami kartu, yra atskirti vieni nuo kitų.

O čia mes juos matome greta vienas kito: evangelistai labai jaukiai ir patogiai (basi, nuleidę kojas) sėdi ant plačios tribūnos atbrailos, tarp jų įsiterpia minėtosios būtybės. Nuo į presbiteriją pasuktos pusės evangelistai ir jų simboliai paeiliui išdėstyti taip: pirmiausia arčiau sienos prie piliastro pavaizduotas šv. Matas, laikantis atverstą knygą ir tarsi rašantis plunksna, šalia, įsprūdos fone – sparnuoto angelo galvutė; toliau – šv. Jonas, atsirėmęs į tribūną, su greta tupinčiu ereliu, jis taip pat rašo plunksna; šalia erelio guli priekines letenas ištiesęs liūtas, už jo – šv. Morkus; tarp Morkaus ir Luko, užbaigiančio šią seką, įsitaisęs jautis.

Prasminiu požiūriu aktuali kiekvieno evangelisto atributo simbolika. Šv. Jeronimas šiuos evangelistų atributus taikliai apibūdino kaip Jėzaus Kristaus simbolius, žyminčius Jo prigimties slėpinius: antai žmogumi gimęs, jaučiu paaukotas, liūtu prisikėlęs, ereliu dangun žengė. Taip minėtieji simboliai vaizdžiai išryškina Jėzaus gyvenimo slėpinius.

Iš sakyklos kunigo skelbiamą Dievo žodį įkvepia Šventoji Dvasia, balandžio pavidalu pavaizduota po stogeliu. Tribūnos apačioje, po kunigo kojomis, blaškosi piktoji dvasia, pamintas ir nugalėtas blogis. Gausiai dekoruotą sakyklos stogelį vainikuoja Gerojo Ganytojo statula. Naujaisiais laikais tai retai pasitaikantis ikonografinis tipas. Tokie buvę labai populiarūs ankstyvojoje krikščionybėje. Tuomet Gerasis Ganytojas dažniausiai vaizduotas kaip jaunas piemuo trumpu drabužiu, ant pečių laikantis avį ar jų apsuptyje. Šiluvoje matome kiek kitokią šio ikonografinio tipo interpretaciją. Čia Gerasis Ganytojas vaizduojamas vyresnis, su barzdele, vilkintis ilgu drabužiu ir apsiaustu, su piemens skrybėle. Ant pečių jis abiem rankomis laiko avį. Tarsi girdime Jėzų sakant: „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ (Jn 10, 11). Aukštai iškelta Gerojo Ganytojo statula turėjo priminti tikintiesiems, kad Kristus ieško kiekvienos paklydusios avies, o radęs „su džiaugsmu dedasi ją ant pečių“ (Lk 15, 5) ir neša Tėvui. Jo žvilgsnis nukreiptas į Dievą Tėvą, pavaizduotą pačiame didžiojo altoriaus viršuje. Kita vertus, – tikrasis ganytojas tas, kuris žino ir taką per mirties slėnį.“

Bazilikos ikonografinėje programoje svarbi vieta skirta sakyklos ir krikštyklos skulptūriniam dekorui.

Krikštykla įrengta prie pirmos dešiniosios kolonos kairėje pusėje, priešais sakyklą. Ji komponuota kaip to paties tipo darkart sumažintas altorius, kurio antrojo tarpsnio ir glorijos sampynoje pavaizduotas Jėzaus Krikštas. Ikonografiniu požiūriu ši scena kurta tradiciškai, meniniu požiūriu – raiškiai ir įtaigiai: kairėje kiek priklaupęs Jėzus ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis, dešinėje – Jį krikštijantis šv. Jonas, viena ranka pilantis vandenį, kita laikantis savąjį kryžių. Abi figūras stilizuotame peizaže rėmina du medžiai: medis už Jėzaus figūros tiesus, už Jono – pakartoja šventojo figūros linkį. O ovale iš sparnuotų angeliukų galvučių ir debesėlių regime Šventąją Dvasią, savo pasirodymu liudijančia naujosios kūrinijos pradžią. Vanduo, ištekėjęs iš nukryžiuoto Jėzaus perverto šono, yra Krikšto sakramento įvaizdis, primenantis gyvąjį vandenį: „O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 14).

Šie žodžiai liudija šv. Jono Krikštytojo misijos ypatingumą: jam buvo skirta Jordano upėje pakrikštyti vandeniu patį Jėzų. Pamatęs Jį ateinant, Jonas pasakė: „Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29). Būtent šis veiksmas žymi Jėzaus viešosios veiklos pradžią.

Ekskursija po bažnyčią parengta pagal menotyrininkės doc. dr. Laimos Šinkūnaitės straipsnius:
„Šiluvos bazilikos interjero dailė – idėjinės programos metmenys“ (Logos, 2008. Nr. 57, 58, 59)
ir A. Vasiliauskienės „Šiluvos bazilikos Šventosios Šeimos paveikslas“ (Meno istorija ir kritika, 2009. Nr. 5)

Vargonų choro tribūną, kurioje vyrauja muzikos instrumento prospektas, laiko keturios profiliuotos atramos, suformuodamos tris arkas. Viena vertus, šis jos atskiria prieangį nuo šventovės sakraliosios erdvės, kita vertus, trys arkos tampa tarsi perėjimu, savotiškais vartais, kurie į tą erdvę įveda ar išlydi tikinčiuosius. Be to, visa tribūnos puošyba sutelkta vienoje pusėje, todėl jos neįprastą grožį galima matyti tik išeinant iš bažnyčios (prieangis lieka prieblandoje už jos ribų).

Tribūnos dekoro simbolinis turinys atsiskleidžia palaipsniui, gilinantis į atskirus elementus: čia virš kiekvienos atramos įkurdintas angelas su muzikos instrumentu rankose ir virš kiekvienos arkos aukščiausiame taške įkomponuota girliandomis apipinta jaučio kaukolė (bukranionas) dviejų trimitų apsuptyje. Parapetą puošia poromis sugrupuota mitinių būtybių grifų juosta. Ką jie nori mums pasakyti? Iš keturių angelų, stovinčių ant tribūnos atramų, du rankose laiko trimitus, kiti du turi smuiką ir violončelę. Žinia, trimitas krikščioniškoje tradicijoje – tai Dievo balso, kurį skelbia angelai, simbolis. Kita vertus, angelai su įvairiais muzikos instrumentais reiškia, kad Dievo rankose pats žmogus yra tarsi instrumentas, skirtas Jį vis kitaip garbinti. O kaukolė visuomet buvo ir išlieka laikinumo simbolis. Jaučio kaukolė trimitų apsuptyje mums gali priminti ir Paskutiniojo teismo dieną. Pasak evangelisto Mato, „Jis pasiųs savo angelus, kurie skardžiais trimitų garsais surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito“ (Mt 24, 31).

Parapete yra 5 poros grifų ir dar du po vieną kraštinį (taigi iš viso 12). Kiekvieną porą sudaro du grifai ir dekoratyvinė vaza viduryje (ant kiekvienos vazos puikuojasi dvi grakščiai uždėtos grifų letenos). Jų išvaizdoje suderintos erelio ir liūto kūno dalys (erelio galva, sparnai, liūto liemuo, letenos, stačios ausys).

Todėl krikščioniškoje tradicijoje šios mitinės būtybės simbolizuoja Žmogaus Sūnaus dvilypę prigimtį. Kita vertus, toks dviejų vienas į kitą atsisukusių grifų motyvas gali simbolizuoti gyvybės šaltinį, kuriuo ir yra pats Kristus. Tik „Avinėlis, kuris stovi prieš sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“ (Apr 7, 17). Kraštinių grifų pora – žmogučiai, kurių vienas laiko javų pėdą, o kitas – vynuogių kekę. Tabernakulio angelų laikomi tie patys Eucharistijos simboliai atkartojami parapeto dekore (erdvėje juos kiek paįstrižai jungia tiesios linijos).

Išeinantiems iš bažnyčios tikintiesiems vargonų choro tribūnos puošyba dar kartą prabyla apie svarbiausius dalykus: primena žmogaus gyvenimo laikinumą, per Eucharistijos simbolius skatina neužmiršti Kristaus ir Jo Kūno aukos atminimo, atskleidžia akylai saugomą amžinojo gyvenimo šaltinį ir ragina šlovinti Viešpatį.

Ekskursija po bažnyčią parengta pagal menotyrininkės doc. dr. Laimos Šinkūnaitės straipsnius:
„Šiluvos bazilikos interjero dailė – idėjinės programos metmenys“ (Logos, 2008. Nr. 57, 58, 59)
ir A. Vasiliauskienės „Šiluvos bazilikos Šventosios Šeimos paveikslas“ (Meno istorija ir kritika, 2009. Nr. 5)